Tai buvo dešimtmečio kelionė
Pradėdami beveik dviejų valandų trukmės pokalbį su A.Valujavičiumi, laidos vedėjai pasiteiravo, kaip jis jaučiasi po įspūdingos ekspedicijos į Everestą.
„Dar atsistatinėju – valgau, geriu vandenį. Sportuoti dar nepradėjau. Dariau VO₂max (tyrimas, kuriuo vertinama žmogaus fizinio krūvio tolerancija, kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos veikla), bet gydytojas sakė: „Tavo organizmas dabar išdžiūvęs, pavargęs – pailsėk, atstatyk jį“. Po poros savaičių, sako, jau galėsiu grįžti prie sporto, – laidos vedėjams ir klausytojams pasakojo A.Valujavičius.
– Tyrimą dariau antrą dieną, kai nusileidau. Tiesiog iš smalsumo. Norėjau pažiūrėti, kaip organizmas reagavo – ką dar galiu išspausti. Be to, kitą dieną iškart dariausi ir kraujo tyrimus.“
Gydytojai sako, kad mano organizmas linkęs greitai grįžti į stabilią būseną.
Anot keliautojo, rezultatai buvo neblogi. „Yra šiokių tokių niuansų dėl kraujo krešumo – dar klaustukas dėl galimų trombų. Kitą savaitę laukia kraujagyslių echoskopija ir širdies patikra“, – sakė A.Valujavičius.
Paklaustas apie tai, ar visa tai dėl aukščio poveikio, garsusis lietuvis atsakė, kad tikriausiai.
„Bet, bendrai žiūrint, dauguma rodiklių greitai atsistatė. Gydytojai sako, kad mano organizmas linkęs greitai grįžti į stabilią būseną po didelio fizinio krūvio“, – dalijosi A.Valujavičius ir taip pat atskleidė, kad po kelionės į Everestą numetė apie 7–8 kilogramus, o po netinkamo maisto Nepale ir kankinusio viduriavimo – buvo net minus 10 kg.
Laidos vedėjai ir klausytojai taip pat norėjo sužinoti, kada A.Valujavičius apskritai pradėjo keliauti.
Pasak keliautojo, simboliškai labai gražu – šiemet sukanka 10 metų, kai jis keliauja. „Vasarą bus jubiliejus. Everestas buvo lyg ir šventinė, dešimtmečio kelionė. Gerai, kad viskas baigėsi sėkmingai“, – džiaugėsi kaunietis.
„Viršūnė – tik pusiaukelė“
Vėliau vedėjai keliautojo klausė, kas nutiko nusileidus nuo Everesto, jau besilankant Nepalo sostinėje Katmandu. Ten keliautojui buvo pašlijusi sveikata.
„Kai mes jau buvome Katmandu, viename gražiausių ir brangiausių restoranų, užsisakiau krevečių su garnyru – o po 3 valandų jau vėmiau. Matyt, buvo kažkokia bakterija. Atrodė, kad viskas greitai pasibaigs – išvėmiau, pasikankinau ir lyg jau ramu. Bet ne, – nemalonias akimirkas prisiminė A.Valujavčius.
– Už kelių valandų prasidėjo viduriavimas. Ir kai jau esi nusileidęs nuo kalno, pavargęs, išsekęs, nori tik pailsėti, atsigauti, pamiegoti – o naktį keturis–penkis kartus lakstai į tualetą. Tai dar labiau išsekino. Grįžęs į Lietuvą pamažu bandau įsivažiuoti, atsistatyti.“
Keliautojo teigimu, nusileidę nuo Everesto kartu su kitais komandos nariais link namų išskrido po keturių dienų: „Iš esmės, per tris dienas susitvarkiau reikalus, o per patį skrydį jaučiausi visai neblogai.“
Radijo laidos vedėjai A.Valujavičiaus taip pat klausė, ar jis sutiktų su teiginiu, kad užkopti į viršūnę – yra tik pusė darbo.
„Viršūnė – tik pusiaukelė. Tą turi suvokti dar prieš šturmą, kai ruošiesi kopimui. Viskas gali pasikeisti – tiek tavo savijauta, tiek oro sąlygos. Gali būti, kad matai viršūnę prieš akis, bet turi apsisukti ir leistis žemyn. Tam reikia būti pasiruošus psichologiškai, – pasakojo keliautojas.
– Apie 80 proc. nelaimių įvyksta būtent leidžiantis. Pasieki viršūnę, tave apima euforija, bet kūnas jau būna išsekęs, pavargęs. Pats šturmas gali trukti nuo 7 iki 12 valandų. O tada dar tiek pat laiko turi leistis žemyn.
Tai beveik 2 kilometrai žemyn per vieną dieną. Dienos ilgis – nuo vidurnakčio iki vėlyvo vakaro – ir čia prasideda sunkiausi momentai. Daugiausia problemų ir minčių kyla būtent leidžiantis.“
Laidos vedėjai taip pat teiravosi, dėl ko dažniausiai miršta į Everestą kopiantys žmonės.
„Nuovargis, deguonies trūkumas, staigūs oro pokyčiai... Pavyzdžiui, savaitę ar dvi prieš mūsų šturmą, jei neklystu, filipinietis pasiekė viršūnę ir savo šerpui pasakė: „Neturiu jėgų leistis.“ Ir jis mirė vos nusileidęs žemiau. Visiškas išsekimas, – kalbėjo laidos svečias.
– Tai – ego. Nenoras apsisukti. Jis viršūnę pasiekė tik 3 valandą (kai įprastai viršūnę reikėtų pasiekti iki 12 val. dienos), tai buvo per vėlu. Ir visiškai išseko. Dar šiek tiek nusileido, bet nebeužteko jėgų.“
Kosulio sustabdyti beveik neįmanoma
Kartu su Aurimu Valujavičiumi į Everestą ketino įkopti dar trys lietuviai (Justas Narkevičius, Nerijus Pranckevičius ir Tadas Jeršovas), tačiau vienam iš jų – Tadui Jeršovui nepavyko. Laidos vedėjai smalsavo, dėl kokių priežasčių jis nepasiekė „pasaulio stogo“?
„Jis jau pirmoje stovyklavietėje (Camp1) blaiviai vertino situaciją. Sakė: „Gal pabandysiu eiti iki antros stovyklos – gražūs vaizdai, vis tiek tokia proga.“ Bet jis jau tada nujautė, kad tai gali būti jo galutinis taškas, – dalijosi A.Valujavičius.
– Pradėjo stipriai kosėti. Kiekvienas žingsnis reikalavo daug jėgų. Jis turėjo naudoti daug papildomo deguonies, o tai reiškė, kad organizmas jį vartojo neefektyviai.“
Taigi, komandos narys net ir su deguonimi nebegalėjo palaikyti reikiamo fizinio krūvio.
Vienas iš pagrindinių veiksnių – labai sausas klimatas.
Į klausimą apie tai, kaip pasireiškia „aukščio kosulys“, A.Valujavičius taip pat nedvejodamas atsakė.
„Vienas iš pagrindinių veiksnių – labai sausas klimatas. Net ir žemesnėse aukštumose beveik nėra augmenijos, oras sausas, o kuo aukščiau – tuo labiau. Iš pietinės, Nepalo, pusės klimatas drėgnesnis, ten gleivinė gauna šiek tiek daugiau „pagalbos“, – sakė jis.
Tačiau lietuviai kopė iš Tibeto pusės, kur oras daug sausesnis. „Ten jau nuo 5 kilometrų beveik visi pradėjome kosėti. Kosulio sustabdyti beveik neįmanoma. Padėdavo tik įvairios pastilės, kurios drėkindavo gleivinę, – kalbėjo laidos svečias.
– Įdomu, kad kai buvau Akonkagvoje, Argentinoje, ten beveik 7 km aukštyje visai nekosėjau. Klimato skirtumas daro savo. Nusileidę į Katmandu, tą kosulį dar pajusdavome kelis kartus per dieną – du, gal tris. Ir jis tiesiog pamažu išnyko. Užteko drėgnesnio oro.“
Pasak A.Valujavičiaus jų nusileidimas nebuvo labai greitas – iš bazinės stovyklos leidosi automobiliu, kelionė truko dvi dienas. Toks lėtas nusileidimas irgi padėjo. Jautė, kad su kiekvienu metru žemyn kvėpuoti darosi vis lengviau, kojos taip pat tampa lengvesnės. Taip grįžo jėgos.
Keliautojo teigimu, po kelių savaičių grįžus į normalią aplinką kūnas sugrįžta į įprastą ritmą.
Kalnai turi likti švarūs
Laidos vedėjai keliautojui pateikė ir klausytojų sugalvotus klausimus. Vienas jų teiravosi apie Lietuvos vėliavą ant Everesto viršūnės – kodėl buvo iškelta didelė vėliava su vardais, bet kodėl ant viršūnės nebuvo palikta mažesnė vėliava?
„Dabar tas vėliavų ar kitų daiktų palikimas viršūnėje laikomas šiukšlinimu. Net nepagalvojau palikti mažesnės vėliavėlės. Užteko to momento – iškelti, pasidžiaugti, apkabinti kolegas. Norėjosi parodyti pagarbą, bet kartu ir nepalikti nieko. Priešingai – parsivežiau keletą akmenukų nuo Everesto, juos padovanosiu draugams“, – pasakojo A.Valujavičius.
Laidos vedėjai paminėjo, kad labai vertina tai, jog šis keliautojas dokumentuoja visą procesą ir rodo tikrą vaizdą, kaip viskas vyksta kelionės metu.
Anot keliautojo, tai smagu girdėti, nes mažai kas įvertina visą darbą – filmavimą, medžiagos kaupimą, montavimą ir pan.
Muzika, kuri primena vaikystę
Laidos metu eteryje skambėjo ir Aurimo pasirinkta muzika. Anot vedėjo Arnoldo, visos dainos, kurias pasirinko Aurimas, turi asmeninę reikšmę. Vienas netikėčiausių pasirinkimų – legendinės grupės „Modern Talking“ kūrinys „Atlantis Is Calling (S.O.S. for Love)“.
Prisimenu, gyvenome karavane, dirbau šiltnamiuose.
„Ši grupė man visada asocijavosi su Švedija. Kai man buvo 9 ar 10 metų, tėvai išvyko dirbti į Švediją, o aš tuo metu dvejus metus gyvenau pas senelius Lietuvoje. Vėliau vieną vasarą jų aplankyti išvykau į Švediją, – sakė keliautojas.
– Prisimenu, gyvenome karavane, dirbau pomidorų šiltnamiuose – šlaviau lapus ir pan. Klausydavomės „Modern Talking“ kasetėse. Tai buvo 2002–2004 metai.
Tą vasarą užsidirbau 300 litų. Pamenu, nuėjau į „Swedbank“ išsikeisti Švedijos kronų. Banke iš pradžių pasakė, kad nekeičia smulkių. Jie galvojo, kad turiu kelias „kapeikas“. Sakiau – ne ne, ir padėjau ant stalo visas kupiūras. Be jokių problemų iškeitė.“
Anot keliautojo, tais laikais jis tiesiog norėjo dirbti ir užsidirbt, o darbas šiltnamiuose jo negąsdino.
Po šio kūrinio radijo eteryje skambėjo ir daugiau Aurimo pasidalytos muzikos – kiekviena daina atskleidė dalelę jo kelionių, patirčių ir prisiminimų.
Kai kurie kūriniai keliautojui priminė ir mokyklos laikus, pirmąsias diskotekas.
„Tai buvo 7–10 klasė. Su klasiokais lankydavomės „Exite“, diskotekose, skirtose jaunuoliams iki 18 metų. Viskas vykdavo iki 22 val. vakaro, vėliau jau rinkdavosi suaugusieji. Aš buvau tas vienintelis, kuris niekada negėrė – visi kiti prieš klubą išlenkdavo alaus. Man užtekdavo pašokti, pabendrauti. Taip ir linksmindavomės“, – dalijosi keliautojas.
Norisi įdomaus gyvenimo
Justinas Jarutis Aurimui pateikė klausimą apie tai, kaip jis jautėsi Evereste, eidamas pro mirusių žmonių kūnus.
„Tie žmonės – jie irgi buvo motyvuoti, užsivedę, troško pasiekti viršūnę. Klausimas ne tik apie pasiruošimą, bet ir apie bendrą mąstymą, aplinkybes, kurios lėmė jų likimą. Aš pats mačiau du kūnus – Justas sakė, kad matė tris ar keturis, – dalijosi A.Valujavičius.
– Jie dažnai būna pridengti – palapinėmis, drabužiais, todėl ne taip lengva atpažinti. Kai mes ėjome, buvo ką tik pasnigę, tad dar mažiau matėsi. Bet eini, matai juos – ir suvoki, kaip gera, kad tu dar eini, kad esi gyvas.“
Laidos vedėjai taip pat keliautojo klausė, ką jam apskritai reiškia kelionės.
Gyvenam kasdien – mirštam kartą.
„Tikiuosi, kad senatvėje jos virs istorijomis prie laužo su draugais. Gyvenimą norisi nugyventi įdomiai. Gyvenam kasdien – mirštam kartą“, – filosofiškai kalbėjo A.Valujavičius.
Visą laidos įrašą galite rasti čia.
