Molėtų apylinkės tampa ne tik savaitgalio pabėgimo vieta, bet ir tikru traukos centru tiems, kurie pavargo nuo miesto tempo. Čia žmonės kuria naujus gyvenimus – ne iš būtinybės, o iš noro gyventi kitaip. Vienus atveda žirgai, kitus – folkloras, trečius – paprasčiausias troškimas kvėpuoti grynu oru ir jausti žemę po kojomis.
Ramunės šeima ir 13 žirgų, tapusių giminės dalimi
„Žirgų oazės“ įkvėpėjai – Ramunė ir Šarūnas Radavičiai. Jie Kačergų kaime gyvena jau 12 metų, 9 iš jų – su žirgais. Kai gimė antroji dukra, šeima nusprendė palikti Vilnių, kur Ramunė daugelį metų dirbo plaukų stiliste, ir persikelti į vyro tėvų sodybą. Čia jie anksčiau tik vasarodavo.
„Nusprendėme, kad norime gyventi gamtoje, kvėpuoti grynu oru. Dabar mano pagrindinis darbas – būti mama, o žirgai yra hobis. Siekiame, kad žirgeliai išlaikytų save – jie dirba tik tiek, kad išlaikytų save žiemą ir gerai jaustųsi. Daugiausia jie tiesiog gyvena laisvai“, – pasakoja Ramunė.
Ryšys su žirgais Ramunę lydi nuo vaikystės – tėvai Širvintų rajone dirbo kolūkyje ir laikė ne vieną žirgą. „Kai atsikėlėme čia, atsirado begalinis noras sugrįžti prie žirgų. Įsigijome vieną, jodinėjau po Labanoro parką, atradau nuostabių vietų. Tada nusprendėme, kad norime daugiau žirgų. Jie tapo šeimos dalimi“, – šypteli Ramunė.
Nusprendėme, kad norime gyventi gamtoje, kvėpuoti grynu oru.
Šiandien Ramunės šeimoje – vyras, trys dukros, dvi močiutės, trylika žirgų, trys šunys ir katinas. Penki žirgai – išgelbėti: vienas iš žirgyno, vienas bešeimininkis, klaidžiojęs Raseiniuose, keli – įsigyti aukcione iš raitosios policijos. „Gaila, kad buvę raiteliai neatvažiuoja jų aplankyti, nors socialiniuose tinkluose seka, kaip jiems sekasi“, – mini Ramunė.
Vyras Šarūnas – tarsi mažiausiai matomas žmogus, tvarkantis visus ūkio reikalus. Dukros mokosi Molėtų progimnazijoje ir gimnazijoje, o laisvalaikį leidžia su žirgais.
Jodinėjimas tik saugiai ir atsakingai
„Pas mus galima pajodinėti, bet nemokantiems joti žirgus vedame. Yra žirgynų, kurie leidžia nemokantiems joti tvarkytis vieniems – mes to nedarome. Žmogus nežino, kaip sustabdyti ar nukreipti žirgą, o neteisingai traukiami pavadžiai gyvūnui gali sukelti skausmą. Supratingas raitelis žirgui skausmo nesukelia“, – minėjo Ramunė.
Kulminacija – žygis prie ežero ir maudynės su žirgais.
Vasarą čia apsilanko svečiai iš visos Lietuvos – nuo Vilniaus iki pajūrio. Atvyksta ir jaunimas, ir senjorai, būna mergvakarių, sužadėtuvių. „Stengiamės pildyti pageidavimus, bet netoleruojame nederamo elgesio su žirgais“, – sakė Ramunė.
Ji vasarą organizuoja vaikų stovyklas, kurių kulminacija – žygis prie ežero ir maudynės su žirgais.
Nuo Norvegijos iki žirgų sporto Lietuvoje
Darius Pumputis gimė ir augo Molėtų rajone, Vilijočių kaime. Baigęs mokyklą studijavo Vilniuje, dirbo reklamos ir spaudos srityse, o lygiagrečiai padėdavo tėvų ūkyje. „Tada pajutau poreikį ūkininkauti. Vėliau tai tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu“, – dėsto Darius.
Vyras turėjo medienos verslą, gamino medinius namus, tačiau įmonei bankrutavus Darius išvyko į Norvegiją. Ten praleido 8 metus. Norvegijoje jis jautėsi savo vietoje, tačiau užsidirbęs ir grąžinęs skolas, nusprendė grįžti į Lietuvą.
Pajutau poreikį ūkininkauti.
Šeimoje jau buvo vienas žirgelis, o dukra Tija sportavo žirgynuose Vilniuje. Pandemijos metu sodyba tapo nuolatine gyvenamąja vieta. „Žirgas vienas negali gyventi – jam reikia kompanijos. Dukra paprašė dar vieno. Pagalvojau – koks skirtumas, du ar keturi, pašaro paruošti nesunku. Dabar turime šešis“, – pasakoja Darius.
Dariaus dukra Tija – išskirtinė raitelė. „Ji yra jauniausia Lietuvoje, turinti tokį stažą. Dabar jai 19 metų, jodinėja nuo 3,5.
„Mes esame konkūrinio sporto atstovai. Ant varžyboms ruošiamų žirgų negalima sodinti neįgudusio raitelio – jo klaidas reiktų mėnesių mėnesiais taisyti. Žirgas labai greitai pajaučia silpną grandį“, – sako „Baltadvario žirgų“ įkūrėjas.
Didelio verslo Darius neplanuoja – veikla suksis apie žirgų apjojimą, paruošimą varžyboms, dalyvavimą jose. „Baltadvario žirgai“ – tai tarsi savęs suvokimo oazė. Netoliese esantys Baltadvario pilkapiai liudija seną lietuvių ryšį su žirgais – jiems ten skirta atskira laidojimo vieta.
„Pasakų kaimas“ sekamos istorijos
Panašus ir dainavimo mokytojos iš Vilniaus Džiuljeta Mankauskaitė kelias į Molėtų kraštą. Ji Padvarnių kaime įkūrė Lietuvos regionų buities muziejų „Pasakų kaimas“.
Sodyboje galima apsistoti ir pajusti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dvasią. Čia – Aukštaitijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos, Sūduvos ir Dzūkijos baldai, audiniai, buities daiktai. Kieme – iš kelmų sukurti „naminukų“ namukai, vasaros virtuvė su krosnimis, senovinė dūminė pirtelė ant Virintos upės kranto.
Dainavimo pedagogei kaimas labai prie širdies, o folkloro pomėgis tiesiog natūrali jo dalis.
„Folkloras man nuo vaikystės – vertybė, dainavau liaudies dainas. Turiu privačią vaikų dainavimo studiją „Mes pasaulis“ ir didžiulį festivalį tuo pačiu pavadinimu“, – pasakojo Džiuljeta.
Autentiškas interjeras – pirmiausia sau
Įsigytoje sodyboje buvo mūrinis namas su rąstiniu kambariu. Dabar visas perstatytas namas rąstinis. „Kaime viskas turi būti kaimiškai, autentiškai. Interjerą kūriau sau – neįsivaizdavau kitokių baldų. Skiedrinis stogas – senovės atmintis, jį irgi reikia saugoti“, – pasakojo Džiuljeta.
Įsigyvenus sodyboje, daiktų vis daugėjo. Džiuljeta ėmė juos kolekcionuoti. „Pagalvojau – kodėl neįkūrus muziejaus? Gyvenu tarp tautos istorijos, ir kiti gal nori tai pajusti“, – mintimis dalijosi Džiuljeta.
Muziejuje yra keturi kambariai – kiekvienas skirtas vienam etnografiniam regionui. Svečiai čia gyvena po kelias savaites. Pailsėję etnografinėse lovose, rytais jie „atkuria muziejų“, – vėl pakloja nėriniuotas lovatieses.
Gyvenimas kaime – terapija
„Čia aš pailsiu nuo visko. Išsivalo galva ir dūšia. Dirbu fizinį darbą, ir jaučiuosi puikiai“, – džiaugiasi sodybos šeimininkė. Vasarą Džiuljeta čia gyvena nuo birželio iki rugsėjo, kitais metų laikais – savaitgaliais.
Iš pradžių ji net nežinojo, ką veikti Padvarnių kaime. „Esu miestietė, nieko nebuvau auginusi. Kiekviena pupa ar pomidoras man buvo atradimas. Dabar tai darau kasmet. Pradėjau auginti vaistažoles – jomis tikiu ir gydau save“, – sako kaimo paviliota Džiuljeta.
Edukacijos, stovyklos ir „Laumių pieva“
Džiuljeta planuoja edukacijas apie Lietuvos regionus, maisto gaminimą krosnyje, meno renginius, plenerus, o jau nuo 2027 metų – ir vaikų stovyklas.
Net yra noro rengti moterų stovyklą „Laumių pieva“ – su sportu, dainavimu, maudynėmis upėje, pasivaikščiojimais į Verpeto kalną, Alantos dvarą, prie Valiulio akmens ar terapija prie medžių per folkloro vakarus.
„Svajoju kada nors visai persikelti čia gyventi. Tada turėsiu ir vištų, ir juodagalvių avių“, – sako Džiuljeta.
