Odžiama šimasu – atsiprašau, kad trukdau
Ši frazė Japonijoje sakoma įeinant į kieno nors namus, o dažnai ir visomis kitomis progomis. Šalyje, kur gyventojų ir eilių prie bet ko – daug, gyvenamos vietos ir asmeninės erdvės – mažai, pagarba kitam asmeniui yra kasdienės higienos dalis. Jau vien padėkoti čia galima 11 (o gal ir daugiau) skirtingų būdų ir po kelių dienų net turistams išmoktas „arigatou“ (ačiū) pavirsta daug formalesniu ir pagarbesniu „arigatou gozaimassu“. Pagarba užkrečiama, todėl štai dar viena gera priežastis visiems aplankyti Japoniją.
Vienas iš keistesnių japoniško gyvenimo atributų – jų pasinešimas į įvairius mielus („cute“) dalykėlius – minkšti žaisliukai, mielai vaikiškas apsirengimo stilius ir net valgymo vietos, kur moksleivėmis apsirengusios merginos su jumis bendraus nuolankiai ir paplonintais balsais. Mūsų gidė Tokijuje sakė, kad taip japonai, gyvenantys gamtinių stichijų zonoje, dirbantys iki nukritimo bei varžomi daugybės formalių taisyklių, atsipalaiduoja ir išreiškia poreikį pabūti vaikiškai atsipalaidavusiais.
Na, jei Hello Kitty kultūra manęs per daug nežavi, tai japonų sugebėjimas ilgai likti jauniems ir sveikiems – pribloškia. Pirmasis šokas buvo sutikti savo vienmetę kolegę, kuri atrodė jaunesnė kokiais 15-20 metų. Dauguma mūsų gidžių šį (tikrai nelengvą) darbą dirba jau būdamos pensijoje. Visur pamatysi smarkiai vyresnio amžiaus žmones, dirbančius pardavėjais ar padavėjais, o kur dar jų aktyvumas įvairiose bendruomenės veiklose, kur mes, turistai, ir nepastebime. Taip, Japonijoje visuomenė sparčiai sensta, traukiasi ir susiduria su didele gimstamumo problema, bet tai, kad vyresni žmonės (marketingistų dabar vadinami sidabriniu segmentu) yra be galo aktyvūs – tikrai viena iš japoniško ilgaamžiškumo priežasčių.
Oišy – skanu
Kaip ir viską Japonijoje, taip ir maistą čia reikia planuoti. Turėti sąrašą, ką nori paragauti. Galbūt turėti sąrašą ir rekomenduojamų vietų, kur verta valgyti, nors su pastaruoju mums sekėsi prastai. Kai kelionė nėra ilga, tai stovėti eilėse (kartais būna ir valanda ar daugiau) – gaila. O beveik visos vietos su geru vertinimu reiškia eilę. Štai šalia du ramenų restoranai – vienas google įvertintas 4,6 ir eilė valandos trukmės, kitas su prastesniu įvertinimu ir laukėm tik 10 min. Ar skonis skiriasi – negaliu palyginti, bet buvo skanu ir be eilės. Net ir paprastame prekybos centre viršutinio aukšto maisto „turguje“ tenka užsirašyti (!) į mini eilutę ir palaukti. Na ir kas gali mėgti eiles? Nebent japonai.
Mano asmeninis maisto topas:
Wagyu mėsytės! Kobės kepsnys jau seniai yra išskirtinės jautienos piramidės viršūnėje. Ši japoniška mėsa neabejotinai įspūdinga, tačiau pastaraisiais metais vis labiau populiarėja Hida kepsnys. Abu jie yra Wagyu – kas reiškia japonišką karvę – ir abu kilę iš Japonijos, kur aukščiausios kokybės kepsniai tapo vos ne nacionaliniu sportu. Kobės jautiena paprastai yra labiau subalansuotas patiekalas, kuriame vienodai dera aukščiausios kokybės raudonos, liesos mėsos skonis ir tekstūra bei marmurinės mėsos švelnumas. Kita vertus, Hida jautienoje daugiau marmuro (t.y. riebaliuko), todėl patiekalas yra sultingesnis ir švelnesnis, o kiekvienas kąsnis tirpsta burnoje.
Žalia žuvis. Sashimi, kaisendon (tai ryžių dubenėlis donburi su žuvimi), Kanazavos milžiniškos austrės ir šukutės. Valgai ir kasdien gauni reikiamą omega-3 dozę.
Kažkada japoniška dieta buvo daug sveikesnė (tiesą pasakius, nelabai daug turėjo valgyti – ryžiai, daržovės, žuvis), bet XIX a. šaliai atsivėrus po ilgos izoliacijos, japonai su malonumu per laiką įsisavino ir ne tokius sveikus patiekalus, pvz. savąją kiaulienos karbonado versiją.
Japonų santykis su saldumynais įdomus – restoranų meniu jų praktiškai nėra, arba mikroskopinės porcijų versijos. Užtat parduotuvių lentynos lūžta. Ir ne gaidžinai (užsieniečiai) juos visus superka ir suvalgo. Bet kada japonai tą daro man dar teks išsiaiškinti kitą kartą. Užtat esu tikra, kad japonų sveiko maisto paslaptis yra visokie fermentuoti ir kitaip -uoti produktai. Garsiosios specifinės (švelniai tariant) sojos pupelės natto pusryčiams, įvairūs „pickles“ (tsukemono) greta patiekalų ir dar daug, ko net nežinau.
Vienas iš japoniško ilgo gyvenimo principų (vadinamų ikegai) sako – nepripildyk skrandžio. Tačiau per mūsų su partneriais vakarienę stebėjome lygiai tą patį vaišingumą, kurį patiriame pas gimines prie stalo. Stalas lūžta, o jie sako „dėkitės dar“. Ir kai jau niekas netelpa, tada atneša ryžių. Nes tik taip būsi tikrai pavalgęs. Net ir per tradicinę kaiseki vakarienę, tikrą japoniškų subtilių skonių fiestą, vis tiek gausi ryžių ir miso sriubos.
Kaiseki – tai ką turėtų išbandyti kiekvienas keliautojas. Paprasčiausiai tą padaryti apsistojus tradiciniame viešbutyje ryokan. Kaiseki – tai lyg šiuolaikinė degustacinė vakarienė. Tačiau jei tokia vakaruose atsirado tik XX a. pradžioje (tasting menu, menu dégustation), tai japonai ją išrado prieš 1000 metų, patiekdami per arbatos ceremonijas mažyčius skirtingus patiekalus, vėliau ištobulinę iki tikro kulinarinio meno, priderinto prie skirtingų metų laikų ir atitinkamų produktų.
Kai jums sakys meshiagare (skanaus), atsakykite itadakimasu (aš priimu šį maistą).
Nemaišykite matcha latte su ceremonine matcha
Keliaudami visi trokštame įlįsti giliau, suprasti daugiau apie vietinę kultūrą. Japonija turi tikrai daug ją pasiūlyti – yra daugybė tik šiai šaliai būdingų dalykų. Mes išbandėme tradicinę arbatos ceremoniją, kuri buvo papildyta ir galimybe pasimatuoti kimono. Tokiose patirtyse visada rizika papulti į turistinius spąstus, kai viskas atliekama atmestinai ir konvejeriu. Bet jau pati arbatos ceremonijos esmė yra sustabdyti ir mėgautis akimirka ir tą mums pavyko padaryti su kaupu!
Japoniška arbatos gėrimo ceremonija japonų kalba turi daug pavadinimų: chanoyu, sado arba ocha, kas išvertus reiškia „arbatos kelias“. Arbatos ceremonijos pradininku laikomas Sen no Rikyu – tai žmogus, gyvenęs 1500 m. pabaigoje ir mokęs to daugybę karvedžių. Jis įvedė keturis pagrindinius arbatos ceremonijos principus: WA, KE, SEI ir JAKU (harmonija, pagarba, tyrumas ir ramybė). Arbatos ceremonijos prasmė – tai buvimas dabartyje ir suvokimas, kad kiekviena akimirka pasitaiko tik vieną kartą. Jo filosofija vadinama ichi go ichi e: vienas kartas – vienas susitikimas. Arbatos gėrimo ceremonija nėra susijusi su skoniu. Svarbiausia mėgautis akimirka ir prisiminti, kad ši akimirka niekada nepasikartos.
Arbatos gėrimo ceremonijoje naudojami malti žaliosios arbatos lapeliai matcha. Jos spalva žalia, nes arbatos lapeliai neskrudinami ir nefermentuojami. Yra akmeniniai malūnėliai, kurie šviežius matcha arbatos lapelius paverčia arbatos milteliais. Garsiausia arbata auginama Udži mieste, pietinėje Kioto dalyje. Edo laikotarpiu 30 ginkluotų raitelių lydėdavo pirmąją sezoninių arbatos lapelių partiją, siunčiamą iš Kioto į Tokiją šiogūnui.
Matcha lapų augimas paprastai sulėtėja balandžio mėnesį, o lapai rankomis renkami gegužės mėnesį. Tada jie verdami garuose, džiovinami ir malami akmenimis. Galima jos skonį mėgti arba ne, bet arbatos plakimas ir gėrimas yra tikra meditacija. Ir tai visiškai neturi nieko bendro su matcha latte tipo gėrimais, kurie taip išpopuliarėjo visame pasaulyje.
Ūmus „japoninis daiktitas“
Taip su bendrakeleivėmis pavadinome jausmą, kai matai daiktus parduotuvėse ir nori juos pirkti, nors jų tau nereikia ir visai to neplanavai.
Parduotuvių ir prekių kiekis Japonijoje buvo kosminis. Keliaudama jau esu įgijusi imunitetą suvenyrams ir lauktuvėms, bet japoniniam daiktitui atsilaikyti nepavyko. Mano bagažas pasunkėjo apie 11 kg ir dabar man visai nejuokingos nuotraukos, kuriomis dalinasi keliautojai prisipirkę visko tiek, kad viešbučio lovos ir grindys nuklotos nežinia kam reikalingais dalykais.
Ypatingai įdomu lankytis parduotuvių maisto skyriuose (dar vadinamuose depachika). Vaikštai po spalvingas alėjas, žavėdamasi nepriekaištingomis saldžių ir pikantiškų patiekalų ekspozicijomis. Dažnai nesupranti, kas tai.
Japonai labai myli mažas parduotuvėles 7eleven, Lawson ar pan), kuriose rasi visko, ko reikia. Pvz., tik įėjus iš karto matai apatinių skyrelį. Argi nepatogu?
Japonai labai tvarūs, labai tvarkingai rūšiuoja šiukšles, bet jų daiktų pakavimo manija yra baisi. Pirkau riešutus su vasabiu. 4-5 riešutai supakuoti į plastiko maišelį, o tada krūva tokių paketėlių – į didesnį. Gal ir higieniška valgyti, bet KAM? Kiekviena smulkmena, kiekvienas pirkinys pakuojama atskirai, ir net gaudamas dovanų du arbatos maišelius, šalia rasi papildomą plastikinį maišelį, jei norėtum juos laikyti atskirai.
Nuostabioji Tax Free sistema, kai arba iš karto parduotuvėje, arba prie atskiro langelio atgausite savo 7 proc PVM. Nors ir šiaip nėra brangu, kai jena nukritusi. Nebent perki rankų darbų dirbinius – juos japonai tikrai vertina ir moka gerai parduoti.
Pažintines keliones į Japoniją rasite čia: https://travelplanet.lt/kelioniu-kryptys/azija/japonija/
