Tunisas yra daug kuo panašus į Maroką, tad turbūt nutuokiate, kad jis irgi nėra mano mėgstama vieta. Tiesa, mano galva, Tunisas prieš Maroką turi vieną aiškų pranašumą. Kokį? Ogi tai, kad jo krantus skalauja ne šaltas Atlantas, o gerokai šiltesnė Viduržemio jūra (ji skalauja ir dalį Maroko, tačiau ta jo dalis nėra turistinė, į ją niekas nevyksta).
Tokia geografinė padėtis lemia, kad Tunisas turizmo sezoną gali išlaikyti kiek ilgiau. Todėl jei sakiau, kad lapkritį Maroke vanduo maudynėms jau būna šaltokas, tai Tunise tuo metu jis dar būna pakenčiamas. Daugiau šiai dienai Tuniso pranašumų prieš Maroką nesugalvoju. Nors, palaukite, prisiminiau – man pasirodė, kad Tuniso gatvių pardavėjai nėra tokie įkyrūs kaip Maroke. Nežinau kaip jums, bet man tai yra privalumas.
Esu tikras, kad mano metų ir vyresni žmonės gerai prisimena Tunisą. Kodėl? Nes prieš gerą dvidešimtmetį jis buvo išskirtinio populiarumo lietuvių atostogų vieta. Net mano ne itin daug keliaujantis tėvas Aleksas Mikaitis jame yra buvęs triskart. Tiesa, vienas tų kartų buvo per Naujuosius metus, tačiau Aleksas sakė tokio nebekartotų, nes buvo per šalta ir jis net nesimaudė.
Kodėl Tunisas tada taip traukė lietuvius? Dėl pigumo – tais laikais kritinė lietuvių masė nebuvo turtinga, tad rinkosi pigiausius variantus. Jis, beje, nėra brangus ir dabar, tiesiog lietuviai yra daugybę kartų turtingesni ir gali sau leisti vykti į gerokai geresnius nei Tunisas kraštus. Ir aš jiems pritariu, nežinau kas turėtų atsitikti, kad esant nesunkiai prieinamoms Graikijai ar Ispanijai, vis tiek trenkčiausi į ne itin higienišką Tunisą.
Kodėl tada visai neseniai į jį nusitrenkiau? Nes dar nebuvau jame buvęs, todėl bent kartą nuvykti privalėjau. Ir tada, pamenu, vienoje populiaraus El Džemo senovinio miesto kavinėje sėdintis darbuotojas paklausė manęs, kur dingo lietuviai. Anksčiau lietuviai čia traukdavo pilnais autobusais, aš net lietuviškai buvau pramokęs, sakė jis, o dabar...
Ką reiškia, kur dingo, pagalvojau, lietuviai išaugo, išsivystė, ištobulėjo ir patraukė į geresnius kraštus, o ką padarėte jūs? Nieko, jūs esate ten pat kur buvote amžių sandūroje. Pagalvojau, bet garsiai nepasakiau, nes o ką tas atsakymas būtų pakeitęs?
Teisybės dėlei, kažkuriuo metu Tuniso turistų skaičius mažėjo ne tik lietuviais. Maždaug prieš dešimt metų šalį supurtė du teroristiniai aktai, nutaikyti būtent į turistus. Vienas įvyko vienoje iš kurortinio Suso viešbučių zonoje, kai valtele atplaukęs teroristas ėmė pyškinti į poilsiautojus iš šaunamojo ginklo ir šaudydamas vaikytis juos po viešbutį.
Kitas gi įvyko populiariame šalies sostinės Tuniso muziejuje, kurio dauguma lankytojų taip pat buvo turistai. Tada kažkoks radikalus islamistas irgi ėmė šaudyti į visas puses. Po šių dviejų išpuolių Vakarų Europos šalys nerekomendavo savo piliečiams lankytis Tunise ir buvęs didžiulis šalies turizmo sektorius labai susitraukė.
Tunisiečiai nusiminė ir atsigręžė į rusus, tikėdamiesi, kad jiems bus svarbi tik kaina, o saugumas rūpės mažiau. Iš tiesų, rusai šiek tiek padėjo, tačiau ne absoliučiai, nes vidutinių pajamų rusams genetiškai visada labiau patiko Turkija ir Egiptas. Paskui prasidėjo pandemija, turistų skaičius nusmuko dar labiau ir tik neseniai grįžo į priešpandeminį lygį. Tiesa, daugumą turistų dabar sudaro žmonės iš kaimyninių Libijos ir Alžyro.
Tunisiečiai nusiminė ir atsigręžė į rusus, tikėdamiesi, kad jiems bus svarbi tik kaina.
Kaip ir Maroke, taip ir Tunise man užkliuvo, kad visur daug šiukšlių. Važiuojant traukiniu, automobiliu ar net vaikštant pajūriu jos bado akis. Viešbučiai, turintys savo paplūdimio lopinėlį, jį sutvarko, tačiau sutvarkymas būtent tuo lopinėliu ir baigiasi. Už viešbučių paplūdimio teritorijos šiukšlės vėl bado akis. Dar baisiau, savo akimis mačiau, kaip vieno paplūdimio tvarkytojas surinkęs šiukšles pas save, tiesiog permetė jas per tvorą. Ar jums tai normalu? Man nelabai.
Vienas populiariausių Tuniso kurortų yra Suso miestas. Tai yra trečias pagal dydį šalies miestas, turintis daug ką, ko reikia padoriam poilsiui. Kas tas daug kas? Didelės viešbučių teritorijos (vienoje jų, beje, ir buvo įvykdytas aukščiau minėtas teroro aktas). Ir nors jo senamiestis yra simpatiškas, tačiau mūsų viešnagė jame nebuvo labai kokybiška.
Kai vieną vakarą susiruošėme pasivaikščiojimui, miestą užpylė galinga liūtis. Lijo taip smarkiai, kad viešbučio fojė, pro kažkokį ornamentiškai stiklinį stogą, pradėjo lašėti lietus mums ant galvų. Ir kas čia tokio, paklausite, visko juk per liūtis būna? Būti gal ir būna, tačiau tai nebuvo pabaiga. Išėję į miestą pamatėme, kad per visą senamiestį teka kanalizacija smirdančios vandens upės. Tad vietoje grožėjimusi miestu, šokinėjome per jas.
Bet ir tai nebuvo blogiausia. Dar blogiau buvo kitą dieną, kai atėję į vieną iš nuostabių Suso paplūdimių, pamatėme ne skaidrią, o drumstą jūrą, smirdinčią ta pačia kanalizacija. Buvo nemalonu. Beje, paplūdimyje sutikome pagyvenusio amžiaus lietuvę, kuri be perstojo džiūgavo, kaip čia visur faina. Tamstai, akivaizdžiai, uoslės receptoriai nefunkcionuoja jei taip sakot, norėjau pasakyti, bet vėl gi – nepasakiau, nes koks mano reikalas? Nori ponia maudytis smirdančiame vandenyje – lai maudosi, negi jai uždrausi?
Apturėjome juokingą patirtį, keliaudami Tuniso traukiniais. Šalies geležinkelių tinklas yra gan siauras, bet iš Suso į sostinę Tunisą geležinkelio linija yra. Mūsų maršrutas būtent ten ir driekėsi. Dviejų valandų kelionės kaina buvo tokia maža, kad jos net neprisimenu. Pirmąja klase, berods, penki, o antrąja – gal keturi eurai.
Dar blogiau buvo kitą dieną, kai atėję į vieną iš nuostabių Suso paplūdimių, pamatėme ne skaidrią, o drumstą jūrą.
Dėl didesnio smagumo ketinome vykti antrąja klase, su vietiniais, bet čia įsikišo mūsų bendrakeleivis Aleksas, kuris pareiškė kad su smirdaliais jis tikrai nevažiuosiąs. Na, juk būna, kad keliaudamas suprakaituoji ir kažkiek smirsteli, pagalvojau apsiuostęs, bet nebūtina dėl to iškart pulti prasivardžiuoti. Tačiau paaiškėjo, kad Aleksas turėjo galvoje vietinius, o ne mane.
Žodžiu, teko važiuoti pirma klase. Tiesa, tik įlipus į traukinį pirma šovusi mintis buvo – jei čia yra pirma klasė, tai kokia tada antra? Buvo taip apleista ir nešvaru. Buvo matyti, kad kadaise tai buvo prašmatnus vagonas su minkštomis ir patogiomis sėdynėmis ir turbūt važinėjęs Prancūzijos geležinkeliais dar prie Šarlio de Golio, o paskui išvalytas ir atiduotas tunisiečiams. Nuo to laiko jis pamiršo, ką reiškia būti valomam ir iš tos nuoskaudos pradėjo byrėti akyse.
Ir kai bendrakeleiviui Vytautui Mikaičiui besėdant į nepažymėtą vietą sėdynė išslydo iš po užpakalio, nusprendėme susilažinti, kiek sėdynės sulaužymas jam atsieis finansiškai. Tačiau kai sėdynės iškrito ir iš po mūsų užpakalių, supratome, kad jos sulūžusios turbūt nuo revoliucijos laikų ir finansinės atsakomybės visgi pavyks išvengti.
Na, ir žinoma, kaip gi be apsinuodijimo? Kaip ir Maroke, Tunise man nepasisekė paskutinę kelionės dieną. Vienoje iš Tuniso sostinės gatvių iš gatvės pardavėjo nusipirkome ir suvalgėme du kaštonus. Nors jų pardavimo procesas itin higieniškai ir neatrodė (nemanau, kad pardavėjas kada nors plauna rankas), bet tikėjausi, jog gal viskas bus gerai. Visiems taip ir buvo, tačiau ne man. Naktį užėjo skrandžio skausmai su temperatūra ir pykinimu. Ir tai atsitiko tada, kai jau galvojau, kad šią kelionę praslydau be skrandžio sutrikimų – arabų šalys man tarsi yra užkeiktos dėl to.
