Odė paspirtukui
Virš galvos man griausmas dunda, šiltas lyja čia lietus. Pasispirdamas su koja, aš važiuoju per laukus.
Į mane pro langą žvelgia traktoristas nuolankus; Ir prie smilkinio pridėjęs, sukinėja pirštą jis.
Paspirtukas mano rieda, kojų mostai, lyg sparnų. Aš per Lietuvą važiuoju ir laimingas aš esu.
Stoniškių pašte užsidedame antspaudą į kelionės dienoraštį ir pasispirdami judame pirmyn. Usėnuose ponia Birutė parodo pirmuosius rastus baravykus.
Fotografuojamės prie keisto memorialo, vaizduojančio Mažosios Lietuvos krikštus, tačiau skirto lietuviškos 16 divizijos kariams, kovojusiems Antrajame pasauliniame kare prieš vokiečius. Keistoka ta istorija, vėliau, žinau, Klaipėdoje šitaip buvo vadinamos elitinės prostitutės, aptarnaujančios užsienio jūreivius.
Sutikta ponia Birute grybauti važiavo su dviračiu. Pamačiusi paspirtukus, mestėlėjo, kad „jums bepigu keliauti, kai nereikia minti...“
Tada ji dar manė, kad turime mažus varikliukus. Kuomet pamatė, kaip su paspirtuku važiuojame iš tiesų, ji labai nustebo.
Paspirtukai atrodo kaip stebuklai
Žemaitkiemyje kelininkas Antanas sako, kad mes tikriausiai esame dideli nusidėjėliai, kad esame priversti šitaip keliauti.
Jis papasakoja linksmą anekdotą: „Šventas Petras, prieš įleisdamas į dangų, vyriškius klausia, ar jie buvo ištikimi savo žmonoms. Labiausiai nusidėjęs gavo po dangų važinėti „Zaporožietį“, kuris mažiau – „Mercedesą“, o visą gyvenimą dorai nugyvenęs Jonas gavo „Jaguarą“.
Važiuoja tas su „Zaporožiečiu“ liūdnas ir mato, kad Jonas su savo „Jaguaru“ irgi liūdi. „Kas nutiko?“ – klausia. „Taigi, įsivaizduoji, mačiau savo žmona su paspirtuku važinėjant!“, – sako tas.
Keliaudami įsitikiname, kad žmonės nėra tokių paspirtukų matę, todėl į mus žiūri nors ir su atlaidžia šypsena, mintyse tikrai laiko pamišėliais. Lietuviai konservatyvūs žmonės, todėl naujoves priima sunkiai.
Gal ir nesame verti dangaus, tačiau paspirtukais keliaujame tikrai ne dėl savo nuodėmių...
Keliaudami įsitikiname, kad žmonės nėra tokių paspirtukų matę, todėl į mus žiūri nors ir su atlaidžia šypsena, mintyse tikrai laiko pamišėliais.
Lietuviai – konservatyvūs žmonės, todėl naujoves priima sunkiai. Pamenu, kaip keistai žiūrėdavo į žmones, vaikščiojančius su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Juos laikė kvailiais, kurie pametė slides.
Dabar tai nieko nestebina ir vis daugiau žmonių laisvalaikiu sportuoja su lazdomis savo malonumui. Manau, šio mūsų žygio dėka, Lietuva naujai atras paspirtuką.
Kuomet prabėgs keli metai ir mūsų gatvėse daugiau žmonių ims važinėti paspirtukais, mes seniai būsime pamiršti.
Šilutėje užsukame į dviračių parduotuvę pas poną Alvydą, mat pametėme vieną galinį mirksiuką – turime pirkti naują, juk negalime pažeisti kelių eismo taisyklių. Mirksiukas svarbus, norint saugiai keliauti.
Papietaujame valgykloje ir aplankome kolegas žurnalistus vienoje redakcijoje. Šie nudžiunga, kad patys atvykome ir nereikėjo mūsų ieškoti.
Pasispirdami paskutinius kilometrus iki Ventės gauname šilto lietaus porciją. Laisvalaikio ir poilsio centre „Ventainė“ su šeimininku ponu Šarūnu vakarieniaujame „Kapitonų bare“, primenančiame švyturį.
Iš aukštai, dairydamiesi į saulėlydį Kuršių mariose, klausome įdomias istorijas apie buriavimą ir gyvenimą pamaryje. Šiandieną tikslą pasekėme ir nuvažiavome 65 km.
Keliautojas ir žurnalistas Gerimantas Statinis bei paspirtukų sporto entuziastas Tomas Augūnas per Lietuvą keliaus savaitę – Palangą jie planuoja pasiekti paskutinę liepos dieną. Jų kelionės įspūdžius galėsite sekti čia, portalo 15min.lt kelionių rubrikoje „Pasaulis kišenėje“.
