Nesvarbu, ar skrendama trumpu, ar ilgu maršrutu – turbulencija yra visiškai normalus ir dažnai neišvengiamas reiškinys. Daugeliu atvejų ji būna nedidelė ir atsiranda dėl to, kad orlaivis patenka į skirtingai judančių oro masių zonas.
Turbulencija dažnai lyginama su automobiliu, važiuojančiu nelygiu keliu, arba laivu, plaukiančiu per bangas. Tačiau net ir toks palyginimas ne visada nuramina keleivius, nes jie nemato, kas vyksta už lėktuvo ribų. Kitaip nei pilotai, esantys pačiame lėktuvo priekyje.
Tomas Copestake’as jau ketverius metus dirba oro bendrovės „Wizz Air“ pilotu. Per šį laiką jis skraidino tūkstančius keleivių daugiau nei 750 skrydžių metu ir aplankė daugiau nei 50 šalių. Turbulencijos tema jam puikiai pažįstama.
Kalbėdamas „Mirror“ leidiniui, Londono Lutono oro uoste dirbantis pilotas teigė puikiai suprantis žmones, kurie jaučiasi nejaukiai turbulencijos metu, nes, skirtingai nei važiuojant automobiliu ir matant kelio duobes, turbulencijos nematyti.
„Be to, keleiviai nemato, kas vyksta priekyje. Mes taip pat nenorime skristi per turbulenciją, jei galime jos išvengti“, – teigė T.Copestake’as.
Pilotui teko paaiškinti, kas tiksliai vyksta, kai lėktuvas patenka į turbulenciją.
„Pagrindinis turbulencijos principas – skirtingų oro masių susidūrimas. Tai panašu į vietą, kur susitinka dvi vandens srovės – upė ir intakas“, – aiškino jis.
„Turbulenciją numatyti gali būti sudėtinga, tačiau turime sistemas, padedančias nustatyti galimas zonas. Pilotai taip pat bendrauja radijo ryšiu ir informuoja vieni kitus, kur oras neramus. Todėl stengiamės jos išvengti pakeisdami skrydžio aukštį – kylame arba leidžiamės“, – pridūrė pilotas.
Tomas Copestake’as pridūrė, kad nors turbulencija gali būti nenuspėjama, yra viena vieta lėktuve, kurią jis rekomenduotų jautresniems keleiviams.
„Jei įsivaizduotume lėktuvą kaip supynes, jis juda aplink centrinį tašką. Todėl sėdint arčiau lėktuvo vidurio turbulencijos poveikis jaučiamas silpniau nei sėdint pačiame gale ar priekyje, – sakė jis. – Mes, pilotai, sėdime pačiame priekyje, todėl turbulenciją taip pat jaučiame.“
Mes, pilotai, sėdime pačiame priekyje, todėl turbulenciją taip pat jaučiame.
Pilotas taip pat pasiuntė raminančią žinutę keleiviams: „Mes galime su turbulencija susitvarkyti. Lėktuvas tam pritaikytas. Tai tiesiog gali būti šiek tiek nemalonu.“
Tačiau turbulencija pasitaiko ne tik skrendant 12 kilometrų aukštyje. Ji gali atsirasti ir kylant ar leidžiantis, o tam yra paprastas paaiškinimas.
„Jei pagalvotume apie oro uostą – tai didžiulė, lygi teritorija su kilimo ir tūpimo takais, šalia kurių stovi terminalai ir angarai, – aiškino Tomas. – Vėjas, judėdamas per atvirą plotą, atsitrenkia į pastatus ir pradeda sūkuriuoti.“
Jo teigimu, oro uostuose dažnai susidaro gana neramus oras, nes ten daug atvirų erdvių ir didelių statinių. Dėl to šalia oro uostų galima patirti nedidelę turbulenciją vien dėl vėjo judėjimo.
Leidžiantis turbulenciją gali lemti ir žemės paviršiaus temperatūra.
„Vasarą susidaro vadinamoji terminė turbulencija. Ji atsiranda, kai saulė įkaitina žemę, o oras pradeda keistis šiluma su paviršiumi, – aiškino pilotas. – Todėl gali būti, kad visas skrydis buvo labai ramus, tačiau artėjant prie nusileidimo lėktuvas pradeda šiek tiek kratytis, nes nuo žemės kyla šiluma. Tai visiškai normalu.“
Vasarą susidaro vadinamoji terminė turbulencija.
Jis pateikė ir konkretų pavyzdį: „Prieš kelias dienas skridau į Barseloną. Tai pakrantės miestas, todėl ten susitinka nuo jūros pučiantis vėjas ir nuo sausumos kylanti šiluma. Tai taip pat gali sukelti terminę turbulenciją.“
Todėl prieš kitą skrydį verta pagalvoti apie vietos pasirinkimą lėktuve ir neišsigąsti, jei leidžiantis pasijusite lyg kratomi. Kartais tai tėra natūrali reakcija į oro sąlygas ir žemės temperatūrą. O jei turbulencija užklumpa skrydžio metu, pasak piloto, įgula tiksliai žino, ką daro.
