„Everesto rotacija padaryta. Jau būti tame aukštyje yra nelengva, o ką jau kalbėti apie žygiavimą aukštyn-žemyn su kuprine vien dėl to, kad pasigerintum savo savijautą, – rašė A.Valujavičius.
Jau būti tame aukštyje yra nelengva.
– Palikę BC (5150 m), nužygiavome į tarpinę stovyklą (5800 m), ten pernakvojome ir toliau žygiavome iki ABC (6400 m), kur prasidėjo smagumai. Pirma naktis 6400 m aukštyje su plyštančia galva ir kosuliu tampa visų norma.
Paskui žvilgsniai kyla į North Col, 7 km aukštyje esantį Everesto šiaurinį balną, kuris laikomas viena sunkiausių atkarpų. Ten mes išsiruošėme po dviejų dienų pabuvojimo ABC, pirmas apšilimo bandymas – tik iki 6850 m, ko visai pakako, bet antru bandymu, kai pilnai užlipome ant šiaurinio balno perėję visas ledines sienas ir vertikalias zonas, buvome visiškai nusikalę, bet pasiekę 7000 m aukštį ir ten pernakvoję! Tai buvo rotacijos tikslas.
Buvome visiškai nusikalę, bet pasiekę 7000 m aukštį.
Kitą kartą, kai vėl čia užlipsime ir push'insime viršūnę, naudosime deguonį, nuo 7000 iki 8848 m (tokios Kinijos taisyklės). O dabar, grįžus į BC, ilsimės ir laukiame oro lango. Tikėtina, kad 2–3 dienų bėgyje vėl pajudame su kuprinėmis link ABC.“
Primename, kad sausį A.Valujavičius įkopė į aukščiausią Pietų Amerikos viršukalnę – Akonkagvą (6962 m), vasarį jis įkopė į aukščiausią planetos ugnikalnį – Ochos del Saladą (6893 m), tad jo kelionėje „Planetos viršukalnės“ liko dar vienas iššūkis – aukščiausia pasaulio viršukalnė – Everestas (8849 m).
„Jeigu viskas su Everestu bus sėkmingai, tada prieš pat vasarą, gegužės pabaigoje, mes grįžtame į Lietuvą. Tai – visiškai alpinistinė kelionė“, – prieš pradėdamas nuotykį „Planetos viršūnės“ buvo sakęs A.Valujavičius.
