Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Šalia Jonavos miesto, tik kitapus Neries, dar ne taip seniai dūzgė beveik tūkstantį gyventojų turėjęs Skarulių miestelis. Važiuodamas palei šią vietą, gal net nesusimąstytum, kad čia galėjo gyventi tiek daug žmonių. Greta plyti ir „Achema“ – didžiausia chemijos pramonės įmonė Baltijos valstybėse. Koks dar miestelis prie tokio industrinio milžino? Kokia būtis jame?
Tarsi kažkokia gyventi netinkama teritorija – su išsiraizgiusiais duobėtais keliukais, tankiais krūmynais ir fone iš kaminų vis nenutrūkstamai kylančiais tos jau minėtos trąšų gamintojos baltais dūmais.
Taip, gal apie virusį gyvenimą šioje vietoje ir nesusimąstytum, jei ne iš už krūmokšnių kyšanti vienišos ir labai jau netipiškai atrodančios bažnytėlės kepurė. Būtent ši bažnyčia yra tai, kas liko iš už pačią Jonavą senesnių Skarulių. Bet apie viską nuo pradžių.
Skarulių apylinkėse, kuriose susilieja Neris ir Šventoji, žmonės gyveno jau akmens amžiuje. Šioje vietoje netgi aptikta seniausios mūsų kraštuose Svidrų kultūros pėdsakų.
Ši bažnyčia yra tai, kas liko iš už pačią Jonavą senesnių Skarulių.
XVI a. pabaigoje šias žemes įsigijo bajorai Skarulskiai. Iki tol gyvenvietė vadinta Lipnikais ir tik paskui perkrikštyta bajorų garbei.
Nemažai turto sukaupęs Andriejus Skarulskis Skaruliuose fundavo mūrinės bažnyčios statybas. Iki šių dienų teberymanti Šv. Onos bažnyčia užbaigta statyti 1622 m. Šie ypatingai garbingo amžiaus sulaukę maldos namai stebina unikalia gotikos ir renesanso architektūros stilių darna.
Žvelgiant į bažnyčią, galima pastebėti virš paradinių durų esantį keistą simbolį, tai – vadinamasis Jeruzalės kryžius – Šv. Kapo kavalieriaus ženklas.
Pasirodo, kad bažnyčios fundatorius A. Skarulskis buvo įstojęs į Šv. Kapo ordiną, kai su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu keliavo į Šventąją Žemę. Abu kilmingieji ir jų palyda galimai buvo bene vieni pirmųjų piligrimų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, pasiekusių Kristaus gyvenimo ir kančios vietas. Taip pat jie aplankė Italiją, Kretą, Kiprą, Siriją, Palestiną, Egiptą. Be abejonės, tais laikais tokios kelionės buvo itin brangios, pavojingos ir retos.
Manoma, kad Skarulių bažnyčia iškilo kaip padėkos ženklas Dievui dėl sėkmingai keletą metų trukusių piligrimiškų kelionių.
Abu kilmingieji ir jų palyda galimai buvo bene vieni pirmųjų piligrimų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
Kaip rašoma šalia šios išskirtinės bažnyčios esančiame stende, ji garsėja autentiškomis XVII a. medinėmis skulptūromis, paveikslais, o bažnyčios didysis drožybinis altorius priskiriamas prie seniausių šios rūšies įrengimų šalyje.
Nesuklystume sakydami, kad daugiau nei 400 metų sulaukusi Skarulių bažnyčia yra vienas vertingiausių ir gražiausių sakralinių objektų ne tik Jonavos krašte, bet ir visoje Lietuvoje.
Skaruliuose kadaise gyvavo ir dvaras, kuriame po Antrojo pasaulinio karo veikė mokykla. Deja, šio seno dvaro pastatų jau nebėra. Galima pamatyti tik menkas liekanas.
Daugiau nei 400 metų sulaukusi Skarulių bažnyčia yra vienas vertingiausių ir gražiausių sakralinių objektų.
Svarbu paminėti, kad 1769 m. Jonavos įkūrėjų sūnus, Juozapas Kazimieras Kosakovkis, nusipirko Skarulius, kad niekada nekiltų konkurencija tarp šalia esančių miestelių, ir Skaruliai netrukdytų augti privačiam Jonavos miesteliui.
Taigi, Skaruliai – istorinė, daug senesnė už Jonavą gyvenvietė, kuri, galima sakyti, davė pradžią ir šiam miestui.
Skaruliuose grožėjimosi verta ir bažnyčios šventoriuje 1898 m. pastatyta mūrinė neogotikinė varpinė. Vienas iš varpinės varpų yra labai vertingas – jį 1670 m. nuliejo geriausias tų laikų varpų liejikas Lietuvoje Jonas Delamarsas, kuris buvo kilęs iš Prancūzijos.
Tiek daug unikalių kultūros vertybių, tokia ilga ir turtinga istorija – tad kas sužlugdė Skarulius? Kodėl jie tarsi dingo, palikdami tik šią nuostabią šventovę ir šalia jos esančias kapines?
1962 m. buvo lemtingi. Tada pradėta statyti Jonavos azotinių trąšų gamykla (dabar – „Achema“). Šalia gyvenamųjų namų iškilęs toksiškas gigantas Skarulių žmonėms atnešė tai, ko jie nesapnavo net baisiausiame košmare.
Gamykloje įvyko didžiulė avarija, kurios metu į aplinką pasklido itin pavojingi cheminiai junginiai.
Galbūt pradžioje žmonės tikėjosi ir toliau gyventi šalia tokio artimo kaimyno, tačiau 1989 m. gamykloje įvyko didžiulė avarija, kurios metu į aplinką pasklido itin pavojingi cheminiai junginiai. Ši avarija padarė milžinišką ekonominę ir ekologinę žalą. Apie tragedijos mastą galime suprasti iš to, kad tąkart Jonavos miesto ir rajono gyventojus teko evakuoti į Kauną, buvo evakuoti net už 20 km esančio Veprių miestelio gyventojai.
Tuo metu Skaruliai paskendo dūmuose, jų vanduo šuliniuose nusidažė baltai, chemikalais buvo apnuodyta žemė. Vietiniai mena, kad tada nustojo čiulbėti paukščiai. Skaruliai buvo priversti mirti.
Kai kurie gyventojai išvyko savo noru, kiti buvo iškelti prievarta. Buldozeriai sodybas išlygino su žeme. Daugybė Skarulių gyventojų ilgai negalėjo su tuo susitaikyti. Tikiu, negali ir šiandien.
Buldozeriai sodybas išlygino su žeme.
„Achemos“ sanitarinėje zonoje esanti Skarulių bažnyčia man atrodo tarsi liūdnas pranašas, rodantis tai, kuo virsta visas pasaulis, kuo virsta Lietuvos laukai, upės, jūra...
Kartais vienišoje Skarulių bažnyčioje rengiami koncertai, čia susiburia gimtųjų namų nebeturintys žmonės, atvažiuoja svečiai, tačiau aš manau, kad užnuodyti ir ištremti Skaruliai nusipelno daugiau nei tik žinojimas, nei tik koncertai. Man jie – tarsi paminklas kovoms prieš nepataisomas žmonijos klaidas. Tik... ar mes iš to mokomės?
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
