Taigi, jeigu į Maltą atvykstate ir trumpesniam periodui ir manote, kad taupant laiką Goco salą galite praleisti, taip nedarykite – verčiau jau kaip tik pasistenkite ten apsilankyti.
Tądien, kai kėlėmės į salą su gide Yolanna, lydėjusia mane visos kelionės metu, vyko streikas, tačiau kaip juokavome, streikas buvo toks inteligentiškas, jog tai visiškai nepaveikė mūsų kelionės.
Keltų darbuotojai dirbo kaip įprasta, tačiau keltai kiek vėlavo, visgi 10–15 minučių tikrai nesudarė papildomų problemų. Apskritai, nusikelti į šią salą paprasta ir ilgai neužtrunka, o praleisti ten galite kad ir kelias dienas, nes vienos dienos, mano akimis, neužtenka. Ypač, jeigu esate lėtesnių kelionių mėgėjai ir norite kuo daugiau pamatyti.
Viena diena Goco saloje pralekia labai greitai, ypač, kai oras geras, saulėtas, o kiekvienas kampelis traukia akis. Kaip dalinasi gidė Yolanna, jeigu maltiečiai yra itin darbštūs, tai Goco salos gyventojai dar labiau atsidavę darbui. Pavyzdžiui, mus tądien visur vežiojo vairuotojas Rogeris, kuriam 84 metai. Jau dabar jis suplanavęs ne vieną kelionę į užsienį, kur žada sutikti ir gražiausias metų šventes. Maltiečiai išties daug keliauja ir mėgaujasi gyvenimu iš širdies.
„O ką gi daugiau veikti? Negaliu sėdėti ant sofos“, – šypsojosi vairuotoju dirbantis vyras. Ir iš tiesų, Maltoje labai daug būtent vyresnio amžiaus darbuotojų, kurie tame mato ir prasmę, ir savirealizaciją.
Pirmosios stotelės – Ta' Pinu bazilika ir gamtos grožis
Taigi, tęsiame lankytinas vietas Goco saloje. Besidomintiems istorija, ir turint galvoje, kad visoje Maltoje labai daug bažnyčių, verta užsukti į Ta' Pinu baziliką, garsėjančią stebuklingomis išgijimo istorijomis. 1883 m. moteris išgirdo Švč. Mergelės Marijos balsą mažoje koplyčioje, kuri tuo metu stovėjo šioje vietoje. Greitai ta vieta tapo piligrimystės centru, o lankytojų skaičius netrukus pranoko mažos bažnyčios galimybes.
Dabartinė monumentali Ta' Pinu Švč. Mergelės Marijos šventovė buvo pastatyta 1920–1931 m. Tai tikras architektūros šedevras, ypač įspūdingas viduje dėl išskirtinių skulptūrų ir meistriško darbo su maltietišku akmeniu. Čia nuolatos pilna turistų, kurie vaikšto ir po pačią bažnyčią, ir po išskirtinį kiemelį bei grožisi spalvingomis mozaikomis bei skulptūromis.
Tolimesnis kelias mus veda link gamtos stebuklų. Goco saloje jų tikrai yra ne vienas, todėl pamatyti Vidinę jūrą tikrai būtina – tai Inland Sea – Dwejra. Čia galima ir pailsėti, ir paplaukioti, ir panardyti. Saloje ir šioje vietoje, pasak gidės, nardytojai gali atrasti labai daug nuostabių vietų ir pažindintis su povandeniniu pasauliu.
Taigi, iš Vidinės jūros mažu laiveliu keliaujame apie 80–100 metrų tuneliu tarp uolų, kur pasiekiame Viduržemio jūrą. Tikrai nuostabi vieta ir pramoga, kuri daug nekainuoja, o vaizdai tikrai sužavės.
Laiveliu turistus iš viso pasaulio plukdantis Christopheris dirba dar ir gaisrininku, bei pasakoja, kad būtent šventiniu laikotarpiu turintis daugiausiai darbo. Netrūko jo ir lapkričio mėnesį, kai lankėmės Goco saloje, kadangi oras tuo metu tikrai palankus keliauti ir tyrinėti vietoves. Taigi, apie 15 minučių trunkantis pasiplaukiojimas tikrai paliks įspūdį savo natūralia gamta, uolomis ir arkomis.
Viktorija (arba Rabatas) – miestas, kuriame ramybė persipina su svetingumu
Toliau kelionės maršrutas mus veda į didžiausią Goco salos miestą, kuriame galite ir vėl nardyti siaurutėmis gatvelėmis, paskanauti išskirtinio maisto, prisėsti pagrindinėje miesto aikštėje (Nepriklausomybės aikštė) ir tiesiog stebėti kasdienį žmonių šurmulį. Iš tikrųjų kiekvienas miestas turi savo žavesio, o jų Goco saloje – 14.
Šalia veikia ne tik jaukios parduotuvės ir kavinukės, bet ir turgeliai, kur galite įsigyti vietinių gėrybių, pavyzdžiui, vietinio maltietiško sūrio, kuris gaminamas iš avies pieno ir vadinasi gbejna. Itin švelnaus skonio šio sūrio ragavome iš ūkininko, kuris buvo ką tik pagamintas.
Ūkininkas pasakojo, kad ryte pamelžė avis, o paskui iškart atkeliavo čia su sūriu. Jo rasite ir su prieskoniais, ir džiovinto, ir kitaip paskaninto, tad nebijokite atsiduoti skirtingiems skoniams į rankas. Goco sala tikrai sužavės maistu!
Dar viena Viktorijos miesto „vinis“ – Citadelė, kur atsiveria vaizdai į salą, Citadelė, esanti virš Viktorijos esančiose aukštumose, turi įspūdingas gynybines sienas. Ji buvo veiklos centru nuo neolito laikų. Čia stovi vienintelė katedra saloje, neturinti kupolo. Šiandien dauguma senųjų Citadelės namų ir rūmų yra atnaujinti ir paversti muziejais bei parduotuvėmis. Beje, čia galite įsigyti ir suvenyrų, ir skanėstų, tinkamų lauktuvėms. Net tokiose turistinėse vietose kainos nesikandžioja!
Na ir dar vienas „taškas“ tiems, kurie negali praeiti pro muziejus! Džgantijos archeologinis parkas. Taigi, iš pradžių užsukome į muziejų, vėliau perėjome į šventyklą.
Šie du šventyklų kompleksai, sudarantys šį įspūdingą UNESCO pasaulio paveldo objektą, buvo pastatyti ankščiau nei garsieji Stounhedžo akmenys ir turi nepaprastą istoriją. Šventyklos kompleksai pastatyti tarp 3600 ir 3200 m. pr. Kr., o apie 2500 m. pr. Kr. buvo nenaudojami ir atskleisti tik XIX a.
Pavadinimas Ġgantija kilęs iš maltiečių žodžio „ġgant“, reiškiančio milžiną, nes vietiniai tikėjo, kad šventyklas pastatė milžinų rasė. Tai nėra labai stebėtina, kai pamatote kalkakmenio blokų dydį, iš kurių jos pastatytos. Kai kurie akmenys yra didesni nei 5 metrai ir sveria daugiau nei 50 tonų.
Tiesa, kad ir koks įspūdingas istoriškai būtų šis objektas, pasitaiko neįtikėtinų atvejų. Pasirodo, visai neseniai, t.y., prieš porą metų, kaip dalinosi mano gidė Yolanna, 18-mečiui studentui skirta lygtinė laisvės atėmimo bausmė ir 15 000 eurų bauda, kai jis buvo pagautas išgraviravęs savo inicialus ant vienų iš pagrindinių neolito paminklo durų.
Vietinis verslas, kur maisto entuziastai ras viską
Vini e Capricci by Abrahams – vietinis verslas, kur visas dėmesys sutelktas į gurmaniškus produktus. Tai ne tik vietiniai skoniai – nuo alyvuogių aliejus iki medaus ar nuostabios maltietiškos duonos, bet ir atkeliaujantys iš kitų pasaulio šalių gardėsiai. Šioje vietoje labiausiai patiko tai, kad galima ne tik degustuoti išskirtinius skonius, bet ir yra kavinukė bei parduotuvė, užsinorėjusiems Goco salos skonius parvežti patiems artimiausiems.
Kaip jau minėjau pirmame straipsnyje, man didžiausią įspūdį paliko vietiniai maltietiški užkandžiai, pavyzdžiui, saldi pomidorų pasta, kurią galite tepti ant vietinės duonos, paskaninti kaparėliais ir ančiuviais, arba susikurti sau labiausiai patinkantį derinį.
Tamsios spalvos pomidorų pasta gaminama tik iš trijų sudėtinių dalių – pomidorų, cukraus ir druskos, tačiau skonis išgaunamas tikrai nuostabus!
Vietinės alyvuogės, duona, skanaujama su alyvuogių aliejaus šlakeliu ir balzaminiu actu taip pat pakylėja iki dangaus. Taigi, jeigu toks maistas jums prie širdies, žinosite, kur verta paieškoti gurmaniškų atradimų Goco saloje. Juolab, kad šis šeimos verslas skaičiuoja jau ne vienerius metus.
Taigi, per dieną spėjome aplankyti nemažai, tačiau tai tik kelios lankytinos vietos saloje. Žadą atimančių ir viliojančių gamtos ir istorijos stebuklų neabejotinai yra kur kas daugiau, todėl jeigu planuojate kelionę į Maltą, Goco salai skirti drąsiai galite daugiau negu vieną dieną, kad pamatytumėte visas spalvas ir išragautumėte visus skonius.
Na, o kalbant apie skonius, kitame tekste pasidalinsiu labiausiai man patikusiais maisto atradimais ir miesteliu, kuriame su gide pagaliau suradome tradicinius maltietiškus ledus „Gelat tan‑Nanna“ ir itin spalvingus vaizdus!
Kelionę organizavo MTA (Malta Toursim Authority).
