Sekite 15min Google
Tai – Volino sala, esanti visai šalia Svinouiscio kurorto Lenkijos Baltijos pajūryje. Iš pirmo žvilgsnio čia niekas neprimena karinės praeities. Aplink – pušynai, bukai, kopos ir ilgi paplūdimiai. Tačiau po smėlėta žeme slypi didžiulis kompleksas, šiandien vadinamas Volino požeminiu miestu.
Lankytojai dabar gali nusileisti į jo požemius ir savo akimis pamatyti vietą, kurioje skirtingais laikotarpiais veikė nacių karinė tvirtovė ir Šaltojo karo vadavietė, rašo CNN.
Tvirtovę pastatė naciai
Kompleksas, iš pradžių vadintas Vinetos baterija, pradėtas statyti 1936 m. Naciai čia planavo įrengti galingą pakrantės gynybos sistemą, kuri turėjo apsaugoti Vokietijos teritoriją.
„XX a. ketvirtajame dešimtmetyje nacių vadovybė nusprendė pastatyti dvi pakrančių gynybos baterijas“, – pasakoja Kacperis Stachula, gimęs ir užaugęs Svinouiscyje bei dabar vedantis ekskursijas po kompleksą.
Dvi baterijos – Goebeno ir Vinetos – buvo statomos 1936–1939 m., prieš pat Antrąjį pasaulinį karą.
Kompleksą sudarė bunkerių tinklas. Keturiuose iš jų buvo įrengti besisukantys pabūklai, kiti buvo skirti vadovybei, amunicijai ir įvairioms pagalbinėms funkcijoms.
Tuo metu naciai slapta stiprino Vokietijos pakrantės gynybą, nors tai prieštaravo 1919 m. Versalio sutarties sąlygoms, kurios draudė Vokietijai po Pirmojo pasaulinio karo atkurti karinę galią.
Vis dėlto ši tvirtovė taip ir netapo svarbių mūšių vieta.
„Kadangi Antrojo pasaulinio karo frontas labai greitai judėjo pirmyn, ši teritorija karo metu buvo gana rami, todėl naciai visą kompleksą pavertė karinio jūrų laivyno mokykla“, – pasakoja K.Stachula.
1945 m. bunkerius užėmė Sovietų Sąjungos Raudonoji armija.
Besitraukdama Vokietijos kariuomenė bandė kompleksą sunaikinti – susprogdino amuniciją ir mėgino išardyti įtvirtinimus. Tačiau planas nepavyko. Didelė bunkerių dalis išliko.
Iš nacių tvirtovės – į slaptą Šaltojo karo vadavietę
Po karo ilgą laiką nebuvo aišku, kas nutiks su šia vieta.
„Po karo niekas nežinojo, ką su šia vieta daryti“, – sako K.Stachula.
Sovietai išsivežė didžiąją dalį metalinių konstrukcijų ir vertingų daiktų, o tai, kas liko, išgrobstė vietos gyventojai.
Tačiau XX a. šeštajame dešimtmetyje kompleksas įgavo naują paskirtį. Socialistinė Lenkijos valdžia nusprendė čia įrengti atsarginę karinę vadavietę, kuri būtų naudojama „Trečiojo pasaulinio karo atveju“.
Kompleksas buvo smarkiai modernizuotas 1955 ir 1965 m.
Vieta tam buvo beveik ideali. Bunkerius iš visų pusių supo miškai ir kopos, o pati teritorija buvo pakankamai atoki, kad galėtų tapti slapta karinės vadovybės baze.
Be to, Lenkija tuo metu turėjo itin slaptų karinių planų, susijusių su galima invazija į Daniją.
Senieji nacių bunkeriai buvo pradėti jungti tarpusavyje. Lenkijos kariuomenė iškasė papildomų tunelių, pastatė naujų pagalbinių patalpų ir įrengė požemines vandens siurblines.
Galiausiai čia atsirado beveik pusantro kilometro tunelių.
Kompleksas buvo padalytas į penkias saugumo zonas, į kurias patekti buvo galima tik turint specialų leidimą. Požemiuose kariai galėjo praleisti ištisus mėnesius – čia buvo ne tik darbo patalpos, bet ir viskas, ko reikėjo kasdieniam gyvenimui.
Po žeme – tarsi sustingęs laikas
Šiandien į kompleksą patekę lankytojai iš karto pasineria į Šaltojo karo atmosferą.
Prie kasos stovi sovietmečio šarvuotasis transporteris, miške galima pamatyti raketos korpuso dalių, o netoliese – sunkųjį sovietų karinį sunkvežimį ZIL.
Kadangi teritorija milžiniška, po ją lankytojai vaikšto tik su gidu. Jie suskirstomi į „būrius“, o gidai įsijaučia į griežtų Lenkijos kariuomenės vadų vaidmenis. Ekskursijos metu tenka rikiuotis, vykdyti komandas, o kartais išgirsti ir pakeltą balsą.
Galiausiai atsidaro masyvios bunkerio durys ir lankytojai patenka į požeminį miestą.
Čia visus metus tvyro maždaug 10 laipsnių šaltis ir drėgmė.
Tačiau labiausiai stebina ne temperatūra, o tai, kaip gerai išlikęs kompleksas. Daugelyje apleistų karinių objektų galima rasti tik griuvėsius ir rūdis, o čia daugybė įrenginių tebėra savo vietose.
Išliko telefonų komutatoriai, senos radijo ryšio stotys, telekomunikacijų spintos, radarų ekranai.
Lankytojai gali pamatyti kareivines su dviaukštėmis lovomis, ryšių patalpas, dekodavimo stotis, teletaipus ir XX a. aštuntojo dešimtmečio telefonų komutatorius.
Po žeme veikė ir virtuvė, medicinos punktas, valgykla bei vandens tiekimo patalpa. Mašinų skyriuje stovi milžiniškas dyzelinis variklis.
Tačiau įspūdingiausia vieta – Karo kambarys.
Čia išlikę originalūs taktiniai žemėlapiai, seni kompiuteriai ir raudonas telefonas, kuriuo teoriškai galėjo būti perduodami patys svarbiausi įsakymai.
Ir būtent ši vieta slepia vieną tamsiausių komplekso istorijos epizodų.
Iš čia buvo planuojamas branduolinis smūgis
Šaltojo karo įkarštyje čia buvo rengiami planai, kurių įgyvendinimas galėjo pakeisti visos Europos istoriją.
Lenkijos generolas Wojciechas Jaruzelskis ir Sovietų Sąjungos kariniai vadai svarstė branduolinio ginklo panaudojimo scenarijus.
„Buvo numatyta taktines branduolines galvutes dislokuoti Danijos ir Vakarų Vokietijos uostuose, kad būtų pralaužta NATO gynyba, o tada būtų pradėtas platesnis puolimas“, – pasakoja K.Stachula.
Jeigu šie planai būtų buvę įgyvendinti, Europoje galėjo kilti plataus masto branduolinis karas.
Laimei, istorija pasisuko kitaip.
Raudonasis telefonas, nuo kurio galėjo priklausyti tūkstančių žmonių likimas, taip ir nepanaudotas tokiam įsakymui perduoti.
Paslapčių čia dar gali būti
Nors šiandien Volino požeminis miestas tampa vis populiaresne turistų vieta, jo istorija dar nėra iki galo atskleista.
Lenkijos turizmo organizacijos duomenimis, kompleksą dabar aplanko maždaug 3 tūkst. žmonių per mėnesį.
Tačiau po žeme vis dar yra vietų, į kurias niekas nėra patekęs.
1945 m. besitraukdami naciai kai kuriuos tunelius užmūrijo storomis betoninėmis sienomis. Todėl požemiuose tebėra neištirtų vietų.
Istorikai ir tyrinėtojai neatmeta galimybės, kad už šių sienų gali būti išlikę įvairių daiktų ar net karo metais paslėptų vertybių.
Bunkeriai – vos keli žingsniai nuo paplūdimio
Bene keisčiausia šios vietos detalė – jos kaimynystė su turistiniu rojumi.
Volino požeminis miestas įsikūręs visai netoli Przytór paplūdimio. Mažiau nei pusantro kilometro nuo komplekso yra geležinkelio stotis, o iki jo iš Svinouiscio galima atvykti autobusu.
Vasarą Volino sala prisipildo poilsiautojų. Juos čia vilioja ilgi balto smėlio paplūdimiai, kopos ir Baltijos jūra.
Netoliese esantis Svinouiscio paplūdimys laikomas vienu gražiausių regione. Nuo jo atsiveria vaizdas į Stawa Młyny – į vėjo malūną panašų navigacinį ženklą, padedantį laivams įplaukti į uostą.
