Teisininko kostiumą iškeitęs į patogius kelioninius batus, Bernardas ne tik pats tyrinėja pasaulį, bet ir kviečia tai daryti kitus. Jo organizuojamose kelionėse komfortas, žinoma, egzistuoja – tik visai kitoks. Jis slypi vakarinėse dangaus spalvose, kai sugrįžęs po dienos žygio kalnais nori tik nusispirti batus.
Neseniai po Pietų Ameriką keliavęs Bernardas svarsto galimybę siūlyti kelionę į Boliviją – anot jo, nepelnytai nustumtą į turistinius pakraščius.
Kelionių agentūros „Pasaulio žygiai“ įkūrėjas, septynias savaites praleidęs Bolivijoje, Argentinoje, Čilėje ir Brazilijoje, parsivežė kvapų, vaizdų ir atsiminimų kolekciją.
Joje – džiunglių drėgmės prisotintas oras, vandenyje besiturškiančios kapibaros, aistringojo tango vakarai ir vienas neabejotinas kelionės simbolis – skruzdė–kulka, kurių knibžda Amazonės džiunglėse.
– Bernardai, kodėl tave sudomino Pietų Amerika?
– Kelios priežastys. Nuo paskutinės tolimesnės kelionės buvo praėję nemažai laiko, tad norėjosi kažko ilgesnio. Pietų Amerika man buvo visiškai nepažįstamas kraštas. Be to, ir kelionių organizavimo požiūriu ši kryptis pasirodė įdomi – Bolivija, Amazonės džiunglės. Viskas natūraliai susidėliojo.
– Daugiausia laiko ir praleidai Bolivijoje.
– Bolivija man pasirodė tarsi trečias brolis. Peru labai stengiasi dėl turistų, Argentina ir Čilė – savaime suprantama, jos jau seniai yra lankomiausių regiono šalių sąraše. O štai Bolivija dažnai lieka paraštėse vien todėl, kad žmonės renkasi geriau žinomus objektus kitose Pietų Amerikos valstybėse. Bolivijai paprasčiausiai nebelieka laiko.
Be to, Čilė ir Argentina – europietiškos tiek kainomis, tiek atmosfera. Ypač Argentina – kartais net sunku pasakyti, ar esi Europoje, ar Pietų Amerikoje. Tuo tarpu Bolivija – visai kas kita. Skirtumas tikrai ryškus: ir žmonių išvaizda, ir kilmė, kultūra, išsivystymo lygis, kainos. Bolivijoje viskas kitaip. Tai šalis, kur gatvėse matai garbaus amžiaus moteris su įspūdingais sijonais, spalvotus autobusus ir visą gyvą, autentišką vietos koloritą.
Man Bolivija pasirodė išskirtinė šalis – ten praleidau tris savaites, kai kitose buvau gerokai trumpiau. Ji, mano nuomone, turi daug potencialo. Visų pirma – dėl aukštų kalnų. Būtent čia stūkso vadinamasis lengviausias šešiatūkstantininkas – Huayna Potosí viršukalnė Anduose.
Norėjosi pamatyti Andų kalnus. Be to, Bolivijoje – ir Amazonės džiunglės. Tiesa, jas dalijasi kelios Pietų Amerikos šalys, bet čia buvo galimybė sujungti ir kalnus, ir džiungles.
Amazonės džiunglės ir paliko didžiausią įspūdį. Niekada gyvenime nebuvau matęs nieko panašaus.
Jas labai sunku įsivaizduoti, kol pats nepabūni. O kai pabūni – džiunglės nustebina. Ten, kur buvau, buvo paruošta turistams skirta programa. Atskrendi į mažą Rurrenabaque miestelį – gražiu, nedideliu lėktuvu. Skrendi virš kalnų, virš pačių Amazonės džiunglių, matai neaprėpiamus miškus, tekančią upę. Nusileidi į visai mažą oro uostą, kuris atrodo pritaikytas vienam ar dviem lėktuvams. Taip ir yra – per dieną jų atskrenda vos keli.
Tuomet tave nuveža į nedidelį miestelį, o iš ten dar kelias valandas molio spalvos upe plauki motorine valtimi. Prieš akis – džiunglės, pirmieji pamatyti egzotiniai gyvūnai.
Man stipriausia patirtis buvo žygiuoti per atogrąžų miškus.
Galiausiai pasieki į ekologinę stovyklavietę, įrengtą kiek įmanoma su minimaliu poveikiu gamtai. Tai – paprasti, pašiūres primenantys nameliai – vieni šiek tiek patogesni, kiti visai kuklūs. Maistas, tiesa, pritaikytas prie vakariečių standartų – vištiena, bulvės ir panašūs patiekalai. Tačiau taip pat gauni labai daug natūralių vaisių, apie kuriuos net nebuvai girdėjęs, jau nekalbant apie ragavimą.
Kiekvieną dieną vykdavome į nedidelius žygius, plaukdavome žvejoti piranijų, dalyvaudavome naktiniuose išėjimuose į džiungles. Buvo galimybė pasigaminti rankdarbių iš vietinių sėklų, kauliukų ar akmenukų.
Man stipriausia patirtis buvo žygiuoti per atogrąžų miškus. Vietinis gidas pasakojo daug įdomių dalykų – supranti, kad jis ten užaugęs, gyvenęs, visą laiką veda tokias grupes.
Kelyje sutikome įvairiausių beždžionių – nuo howler monkeys (riaumojančių beždžionių), kurios anksti ryte, kol dar miegi, pradeda skleisti garsus. Jos turi stiprų teritorinį instinktą, todėl tarpusavyje nuolat kovoja – rėkia taip stipriai, kad pasijunti tarsi kokioje mistinėje vietoje.
Dar teko pamatyti vandenyje besiturškiančias kapibaras, taip pat kaimanus su jų žibančiomis akimis.
Vieno žygio metu pasiekėme gražų šlaitą – nuo jo atsivėrė visa džiunglių panorama. Ten pat mačiau, ko gero, vienus gražiausių pasaulio paukščių – aras, didžiąsias spalvotąsias papūgas. Atsimenu, labai seniai Lietuvoje gyvūnų prekių parduotuvėje viena ara kainavo apie šimtą tūkstančių litų. Kaip ir daugelis paukščių, jos yra monogamiškos – susiranda vieną partnerį visam gyvenimui. Skraido vienas pas kitą, gyvena uolose esančiuose urvuose.
Kartais žmonės susigalvoja ką nors kolekcionuoti ar „užsidėti varneles“, tad aš norėčiau pabūti visuose regionuose, kur driekiasi Amazonės džiunglės.
– Dar esi pasakojęs apie skruzdėlę.
– Taip, tai skruzdėlė-kulka (angl. bullet ant). Pasirodo, yra vienas vaikinas, kuris keliauja po pasaulį ir daro įvairius skausmo išbandymus – leidžia gyvūnams kąsti į ranką, o visa tai publikuoja savo „YouTube“ kanale. Darė tą su skorpionais, kai kuriomis gyvatėms, kitais gyvūnais, o tada keturių balų skausmo skalėje vertino, kiek skauda.
Tad šios skruzdėlės įkandimas buvo įvertintas ketvertu. Ji – viena iš Amazonės džiunglių gyventojų, pagarsėjusi kaip viena skausmingiausiai geliančių būtybių pasaulyje. Sakoma, kad jos įgėlimas – tarsi tave būtų peršovę. Dėl to ir vadinama „skruzdėle kulka“.
Ši skruzdėlė gerokai didesnė už įprastas, o Amazonėje jų – apstu. Kaip ir mirtinų vorų, uodų bei kitų vabzdžių.
Beje, nors teoriškai nuo uodų galima užsikrėsti maliarija, mus informavo, kad tikimybė gana menka. Net rekomendavo profilaktiškai nevartoti vaistų – dėl galimų šalutinių poveikių.
Uodai ligas išnešioja ten, kur vanduo užsistovi. Pavyzdžiui, medžio žievei nukritus ant žemės į ją prilyja, o vanduo neturi kur išbėgti – lieka tarsi mažame inde. Kai žygiuodavome, mūsų gidas tokias žieves su vandeniu tiesiog nuspirdavo – sakė, būtent ten ir slepiasi ligų židiniai.
– Minėjai, kad Bolivija tave domino ir dėl kalnų. Teko juose pabūti?
– Taip. Iš Lapaso vykome į aukštuminį miestą El Alto – išvertus, tai reiškia „aukštai“. Iš ten kopėme į Pico Austria – Austrijos viršūnę. Žygį pradėjome maždaug 4500 metrų aukštyje, pasiekėme apie 5300 metrų. Visa kelionė truko apie šešias valandas, o į viršų užlipome per maždaug tris.
Tiesa, iš mano pusės tai nebuvo pats protingiausias sprendimas – tą dariau dieną ar dvi po to, kai atskridau į Boliviją. Paprastai rekomenduojama pirmosiomis dienomis elgtis ramiai: nesiimti aktyvios veiklos, jokiu būdu nevartoti alkoholio, nes aukštyje jo poveikis sustiprėja.
Oro uostas Lapase yra vienas iš aukščiausiai esančių pasaulyje, apie 4100 metrų virš jūros lygio. Mums, jūros lygio kirminams, tai labai jaučiasi. Iš oro uosto nusileidus į patį Lapaso miestą, vis tiek lieki maždaug 3500 metrų aukštyje.
Prieš žygį kalnuose dieną praleidau Lapase – jaučiausi puikiai. Pasivaikščiojau po miestą, pavažinėjau keltuvais. Lapasas – miestas, kurį galima apžvelgti būtent iš jų.
Aš to nedariau – lipau be rimtesnės aklimatizacijos. Pavyko, tik jausmas buvo, švelniai tariant, vidutiniškas.
Keltuvai čia – tarsi Bolivijos vizitinė kortelė. Jie veikia kaip viešasis transportas, jungiantis skirtingus rajonus. Tarsi Vilniuje iš Naujamiesčio norėtum nuvažiuoti į Šnipiškes – tik ne autobusu, o kabant virš miesto.
Po to – žygis kalnuose. Maršrutas nebuvo labai sudėtingas, bet tikrai praverstų rimtesnė aklimatizacija. Tada ir pats potyris, ir malonumas būtų kur kas didesni. Idealu – kelias dienas pabūti maždaug keturių kilometrų aukštyje, o tada kilti aukščiau.
Aš to nedariau – lipau be rimtesnės aklimatizacijos. Pavyko, tik jausmas buvo, švelniai tariant, vidutiniškas.
Kalnų mėgėjai iš čia dažnai kopia ir į Huayna Potosí. Tai jau rimtesnis žygis – ten reikia „kačių“, ledkirčio, šalmo, žibintuvėlio ant galvos ir, žinoma, tinkamos aprangos. Tokiai kelionei pasitelkiama vietinių alpinistų pagalba.
Įprasta pradėti iš bazės vidurnaktį, o viršūnę pasiekti dar prieš saulėtekį – maždaug apie septintą ryto. Planavau tai daryti, bet dėl prastos aklimatizacijos ir nesėkmingo maisto pasirinkimo – virtas kiaušinis, virtos bulvės ir smulkiai supjaustyta, kiek prisvilusi lamos mėsa – žygis nutrūko per vidurį. Apsinuodijau maistu ir jaučiausi tikrai blogai.
Nors tai nėra ekstremalus ar labai sudėtingas iššūkis. Žmonės, turintys šiokį tokį fizinį pasiruošimą ir galintys skirti laiko aklimatizacijai, įveikia.
Po kelių dienų prie manęs prisijungė kelionės bičiulė Aurelija, tad toliau keliavome kartu. Jai – didžiulė padėka, nes būtent jos pastangomis buvo parengta ir sudėliota visa kelionės programa.
Bolivijoje, sakyčiau, yra savotiškas klasikinis maršrutas – vadinčiau jį Bolivijos trejetu: Andų kalnai, Amazonės džiunglės ir, žinoma, Salar de Uyuni – garsioji druskos lyguma.
Pagalvojus daug kam iškart iškyla vaizdas: džipas lekia per baltą kelią, atrodantį kaip veidrodis ar stiklas. Ten važinėja vien tik džipai. Praleidome kelias dienas – lankėme lagūnas, stebėjome spalvotus ežerus, įvairius gyvūnus, o iš ten maršrutas natūraliai tęsėsi į Čilės Atakamos dykumą.
Mūsų tikslas, kaip ir daugelio keliautojų, buvo pasiekti pačius Pietų Amerikos pietus – Patagoniją, kurią dalijasi dvi šalys: Čilė ir Argentina.
Argentina turi du itin įspūdingus turistų lankomus taškus – El Calafate ir El Chaltén. Pirmasis – El Calafate – mažas Patagonijos miestelis, iš kurio visi vyksta prie įspūdingo Perito Moreno ledyno. Tai vienas iš retų ledynų, kuris ne traukiasi, o vis dar auga. Nors dažniausiai girdime apie tirpstančius ledynus, čia – priešingas atvejis. Labai gražus, įspūdingas gamtos objektas.
El Chaltén – irgi mažas miestelis Patagonijoje, vadinamas Argentinos žygių sostine ir įsikūręs Los Glaciares nacionalinio parko teritorijoje.
Vėliau – Iguazú kriokliai, beveik paskutinė mūsų stotelė prieš Buenos Aires. Įspūdingo dydžio – tikrai verta pamatyti. Anot vietinio sutikto žygeivio, tai gražiausia vieta visoje Brazilijoje. Krioklius matėme iš abiejų – Argentinos bei Brazilijos – pusių.
Plaukėme ir valtele. Mus, tyčia ar ne, pakišo po kriokliu. Likome kiaurai šlapi. Vėliau supranti, kaip viskas gražiai sudėliota: esi šlapias, gana vėsu, dar norisi pasivaikščioti... Ir neturi jokio pasirinkimo – tenka eiti pirkti sausų rūbų.
– Kelionėse miestai tau neįdomūs?
– Paprieštaraučiau – ne viskas yra tik kalnai, kriokliai ar dykumos. Pats nustebau, bet vienas didžiausių įspūdžių buvo tango pasirodymas Buenos Airėse.
Pasirinkome vieną geresnių vietų ir nuėjome į pasirodymą. Nuostabus šokis, nuostabi atmosfera, gražus vakaras ir labai šaunūs šokėjai. Tad man įdomūs ir miestai. Patinka išbandyti vietinę virtuvę, o ne tiesiog pirkti maistą parduotuvėje. Maistas juk irgi yra kultūros dalis, kartais net šalies vizitinė kortelė. Jei yra galimybė – mėgstu susitikti su vietiniais, pabendrauti.
Nuostabus šokis, nuostabi atmosfera, gražus vakaras ir labai šaunūs šokėjai.
Kalbant apie maistą, išbandėme ir klasikinių, šiek tiek stereotipinių dalykų – tarkim, argentinietiški kepsniai. Tačiau man atrodo, kad Vilnius, o ir apskritai Lietuva, jau yra pasiekusi tikrai aukštą maisto išsivystymo lygį. Turime visas pasaulio virtuves – ir dažnai labai kokybiškas.
Todėl kepsniai man nebuvo didelis atradimas. Taip, pasirinkimo daug, ypač jei mėgsti mėsą. Bet panašaus lygio patiekalų gali rasti ir Vilniuje. O štai tango – tikrai nustebino labiau.
– Kalbant apie tavo darbą – esi tas žmogus, kuriam nusišypsojo laimė sujungti pomėgį su darbu.
– Tenka sutikti.
– Kas esi pagal profesiją?
– Esu teisininkas. Tačiau viskas vyko paraleliai – nebuvo taip, kad vieną dieną dirbau teisininku, o kitą viską mečiau ir pradėjau kažką naujo. Kartą paprasčiausiai neturėjau draugų ar bičiulių, su kuriais galėčiau važiuoti į Tatrus – tai mums greičiausiai pasiekiami kalnai.
Pasiūliau važiuoti keliems nepažįstamiems žmonėms per „Facebook“ grupę. Atsirado susidomėjimas ir viskas po truputį išsivystė. Vėliau atsirado daugiau kelionių, daugiau krypčių.
Nebuvo jokio „Gedimino sapno“, kai vieną naktį susapnuoji kažką didingo ir viską meti. Viskas vyko žingsnis po žingsnio. Dabar „Pasaulio žygiams“ – jau ketveri metai.
– Kelionių rinka nėra sudėtinga, kalbant apie konkurenciją su didžiaisiais kelionių organizatoriais? Ar tai – visai kita niša, kurioje jautiesi saugiai?
– Tai visiškai nišinis dalykas. Lietuvoje apie 80–90 procentų turizmo sudaro kelionės į Turkiją, Egiptą, poilsinės kryptys Pietų Europoje – Graikijos ar Italijos salos. Žygiai, o būtent tokias keliones mes organizuojame, daugumai žmonių vis dar nėra įdomūs. Bet tai keičiasi – populiarėja, ir, mano manymu, daug įtakos turi gyvenimo būdas.
Esame pasiekę labai aukštą komforto lygį. Daug žmonių, bent jau Vilniuje, gyvena gerai ir patogiai. Jei tavo namai – kaip penkių žvaigždučių viešbutis, ar tikrai norisi atostogauti dar viename tokiame pačiame?
Tokiam žmogui daug stipresnį įspūdį gali palikti priešingas scenarijus – pavyzdžiui, pagyventi Maroke palapinėje. Nes tai – nauja, tai – išėjimas iš įprasto. Turėsi ką papasakoti, patirsi nuotykių, aktyviai praleisi laiką, įkopsi į kalną. Visiškai kitoks patyrimas. Vis daugiau žmonių tai ima vertinti.
Antras momentas, daugelio darbas, nors dažnai paremtas galva, o ne rankomis, yra fiziškai žalojantis. Kūnas lieka nuošaly, ir tai ilgainiui pasijunta. Aš nesu išimtis – dabar didžiąją dalį laiko praleidžiu prie kompiuterio. Jei neturi jokio fizinio krūvio, po truputį tiesiog imi fiziškai nykti. Tiesiai šviesiai – tampi kaip ameba arba varškėtis.
– Tik tai išsitempia laike, ir iš karto to nepajunti.
– Taip, kol vieną dieną supranti, kad nueiti penkis kilometrus miške jau yra didelis žygis. Ir dar koks nelengvas. Pavargsti. O jei dar, neduok Dieve, pradeda lyti…
Iš vienos pusės – gal ir juokingai skamba, bet iš kitos – tai realybė. Toks yra mūsų gyvenimo būdas. Aš nebandau dramatizuoti ir nesakau, kad dabar turėtume grįžti prie fizinio rankų darbo. Taip nebus. Greičiau priešingai – su dirbtinio intelekto plėtra pasaulis dar labiau keisis.
Bet žmogaus kūnas ir biologija nepasikeitė. Todėl poreikis išlikti fiziškai aktyviam niekur nedingo. Man atrodo, kad kaip tik dabar atgimsta vadinamosios „retro pramogos“ – stovyklavimai, kempingai, buvimas gamtoje, šelterių statymas miškuose.
Aš nebandau dramatizuoti ir nesakau, kad dabar turėtume grįžti prie fizinio rankų darbo. Taip nebus.
– Ar pasitaiko žmonių, kurie pasirenka jūsų keliones ir nuvažiavę supranta, kad pataikė ne ten?
– Vieni žmonės per daug nuvertina savo galimybes – galvoja kritiškai, bijo. O aš kaip tik norėčiau juos paskatinti išdrįsti, pabandyti. Nereikia iš karto rinktis pačio sudėtingiausio varianto – galima pradėti lengvesne forma. Turbūt nėra geresnio starto nei žygiai pas kaimynus, Aukštuosiuose Tatruose.
Bet būna ir priešingai – kai žmonės šiek tiek pervertina savo jėgas. Kuprinė pasirodo per sunki, žygiai – ilgi, gal lūkesčiai buvo kitokie.
Vis dėlto džiugu, kad dauguma lieka patenkinti. Kartais net susiburia bendraminčių grupės, kurios vėliau kartu važiuoja į kitus žygius. Turime keliautojų, kurie jau yra išbandę visas mūsų siūlomas keliones.
– Tu rizikavai – palikai darbą, kur buvo garantuotos pajamos, stabilumas. Kaip turėti drąsos išeiti iš to, ko galbūt nelabai mėgsti, į tai, dėl ko šiek tiek neramu?
– Esu apie tai galvojęs. Man atrodo, kad viena labai svarbi sąlyga keisti gyvenimą –nepasitenkinimas esama situacija. Jei esi laimingas, džiaugiesi savo darbu, kolektyvu, atlygiu, jei santykiai darbe geri – mažai tikėtina, kad norėsi ką nors keisti.
Man teisininko darbas buvo tiesiog pabodęs. Nebuvo džiaugsmo. Ne todėl, kad jis būtų buvęs blogas – tiesiog atėjo metas. Pokytis nebuvo labai drąsus ar rizikingas – greičiau tai buvo aplinkybių sutapimas, paspirtis, kažkoks „trigeris“, kuris viską pajudino.
Man atrodo, kad viena labai svarbi sąlyga keisti gyvenimą –nepasitenkinimas esama situacija.
Žmonės savo gyvenime daro dar didesnius pokyčius. Mano atveju viena darbinė veikla tiesiog pasikeitė į kitą.
Teisinėje srityje turbūt labiausiai trūko gyvo bendravimo. Mano darbas buvo susijęs su dokumentų rengimu.
Dabar – viskas priešingai. Kažko negali suplanuoti ar prognozuoti iš anksto, todėl darbas niekada nebūna nuobodus. Aišku, yra ir rutinos, dokumentų – tai neišvengiama, bet būtina. Džiaugiuosi, kad darau tai, kas man įdomu, ir teikiu paslaugą, kuri įkvepia kitus.
Ši veikla keičia ir tave patį. Reikia kitokių savybių – jos ima vystytis savaime. Tarkime, tenka daug daugiau planuoti, būti lankstesniam, kūrybiškesniam. Vienos kompetencijos buvo svarbios dirbant teisininku, visai kitos – kai kuri paslaugą.
O kuri ją taip, kad žmonės norėtų sugrįžti. Ir tai, man atrodo, yra esminis sėkmės matas – ne kiek žmonių atėjo pirmą kartą, o kiek iš jų nori keliauti su tavimi vėl. Kad jų kelionės su tavimi nesibaigtų po vieno žygio – apie tai turi galvoti nuolat.
– Kokias pasaulio kryptis rekomenduotum kitiems?
– Viena vietų, kurią drąsiai rekomenduočiau – Lofotenų salynas Norvegijoje. Ypač tiems, kurie atostogų nesieja su karščiu ir saule. Ten permainingi orai – esi kelis šimtus kilometrų už poliarinio rato. Vaizdai tiesiog atima žadą, be proto gražu.
Jei norisi ne tik gamtos, o ir kultūros – Roma. Tai tarsi muziejus po atviru dangumi. Vaikštai, nesi priklausomas nuo jokių transportų ar maršrutų – visas grožis tiesiog prieš akis. Ir Praha – jaukus miestas, tikrai rekomenduoju.
Na, o Islandija – nežinau nė vieno keliautojo, kuriam ši šalis nepaliktų įspūdžio. Ji kitokia. Joje gali vienos kelionės metu patirti daug labai skirtingų dalykų.
Apskritai kelionės iš pradžių norisi tiesiog pamatyti kuo daugiau vietų. Vėliau – dar daugiau. Tada dažnai pereini į kitą etapą: pradedi ieškoti ne tik vietų, bet ir patirčių. Susipažinti su žmonėmis, pabandyti kažką naujo, būti lėčiau, giliau. Tada kelionės įgauna kitą prasmę.
