Dabar galvoju, kad jis eidavo į vyrų pliažą. Žinia, negaliu to teigti kategoriškai, nes senelis iki šiol neprisipažįsta ir prisidengdamas senatve sako, kad neatsimena, arba apsimeta, kad neišgirsta klausimo. Ir tuo pat metu klausos aparatą prisisuka, kad dar labiau neišgirstų. O žinote, į kokį paplūdimį dažniausiai važiuodavome? Gubojos.
Žinote, kas ta Guboja? Nieko tokio, jei nežinote, nes gal tokios jau ir nebėra. O anksčiau tai buvo paplūdimys netoli Šventosios, jaučiu, pavadintas pagal buvusius sovietinius poilsio namus. Kita vertus, tai dabar nebūtų svarbu, jei ne faktas susijęs su vienu mano vaikystės nusivylimu.
Nusivyliau, kai senelis mane grąžino į realybę.
Kokiu? Kai senelis pirmą kartą pasakė, kad važiuosime į Guboją prie jūros, aš nerealiai apsidžiaugiau, nes nugirdau, kad vyksime į Liepoją. O apsidžiaugiau, nes ji buvo jau nebe Lietuva, ir man, būsimam keliautojui, tai būtų buvusi pirmoji išvyka į užsienį. Žiauriai nusivyliau, kai senelis mane grąžino į realybę. Iki šiol dėl šio nesusipratimo griežiu dantį ir ant jo, ir ant tos nelaimingos Gubojos. Gaila, kad seneliui dėl to nei šilta, nei šalta – pats durnas, sako.
Tuo apie Guboją baikime ir tęskime apie neišpildytą vaikystės svajonę – Liepoją, į kurią nuvažiavau praėjus daugybei metų po čia aprašyto senelio akibrokšto.
