„Man patinka bėgti, kada šalta. Bėgimas arktinėmis sąlygomis mane užkabino prieš kokius 7 metus, kai vienas pažįstamas netikėtai pasiūlė nuskristi prasibėgti į Grenlandiją. Mane tai užkabino, taip pradėjau ieškoti tokių įdomesnių vietų ir viena iš jų, ką visi internetai meta, yra Antarktida arba Šiaurės Ašigalis“, – sako R.Simaitis.
„Gruodžio mėnesį prasibėgau Antarktidoje ir ta pati kompanija įkalbino mane pasirašyti ir Šiaurės Ašigaliui. Antarktidoje prabėgau 70 kilometrų. Bet ten bėgti buvo lengviau, nes danga buvo gerokai tvirtesnė, patogesnė – sukietėjęs sniegas, keliolika laipsnių šalčio, pusiau ledo plutele pasidengęs paviršius“, – sako ultramaratonininkas.
Iš viso Šiaurės Ašigalio bėgime kartu su Rimantu dalyvavo dar 70 bėgikų iš viso pasaulio, tačiau lietuvis buvo vienintelis, kuris įveikė ultramaratono distanciją.
„Oficiali distancija renginyje buvo maratonas. Man reikėjo pasiderinti su organizatoriais, kad leistų nubėgti daugiau. Jei būtų labai norėjęsi, būčiau galėjęs nubėgti ir daugiau“, – sako R.Simaitis, tačiau priduria, kad tai nebuvo bėgimas dėl rezultato.
Lietuvis buvo vienintelis, kuris įveikė ultramaratono distanciją.
„Rezultatas toks, kad gėda net pasakyti (juokiasi). Maratoną įveikiau per 5,5 valandos, o 50 kilometrų atkarpą – per nepilnas 7 valandas. Įrangos požiūriu bėgau taip pat, kaip bėgioju žiemą Lietuvoje. Tik pabandžiau labiau apsisaugoti nuo vandens – rinkausi tokius batus, kurie būtų nepralaidūs vandeniui, gore-tex technologijos, spikiniai batai ir tokie, kurie pašildo kojas, jei visąlaik judi.
Tuomet – dviguba danga kojinių, kad nepritrintų, jei šlapia būtų. Ir pasirūpinau drėgmei nepralaidžiais antbačiais. Bet vietomis balos buvo tokios gilios ir pasislėpusios po sniegu, kad kai kur teko įžengti vos ne iki vidurio blauzdos. Tada jau niekas nebegelbėja, reikia iškentėti ir stengtis tokių vietų kaip įmanoma labiau išvengti“, – pasakoja R.Simaitis.
Bėgimas su ginkluotos apsaugos priežiūra
Temperatūra bėgimo metu laikėsi tarp nulio ir kelių laipsnių šilumos, sako bėgikas – šiuo požiūriu bėgti būtų buvę lengviau prie minusinės temperatūros, pripažįsta R.Simaitis. Tačiau to jis nesureikšmina ir tik džiaugiasi, kad bėgimas praėjo sklandžiai.
„Mums labai pasisekė – visų pirma, tuo, kad nepasirodė meškos. Ir sakau tai labai rimtai – Šiaurės Ašigalis yra meškų gyvenimo ir medžioklės plotas. (...) Organizatoriai tik atplaukus visa tai patikrina, trasos atkarpose sustato signaliniais pistoletais ginkluotą apsaugą, kuri stebi aplinką ir jei reikia gina nuo baltųjų meškų“, – pasakoja R.Simaitis.
Ir nors bėgimas vyko atšiauriomis sąlygomis, trasoje bėgikas jautėsi išties saugiai, teigia ultramaratonus laisvalaikiu bėgiojantis teisininkas.
„Trasos ratas nebuvo didelis – apie 900 metrų, tai mes bėgome pakankamai kompaktiškoje grupėje ir nebuvo taip, kad bėgtume pasklidę po visą ledo lytį. Natūralu, kai komanda tokia kompaktiška ir tau kažkas nutinka, įsmunki ar pan., tau pirmiausia padeda gelbėjimosi liemenė, taip pat visada netoliese yra sniegomobilis, kuris privažiuoja, jei reikia. Patys bėgikai, jei mato, kad nukrenti ar pan, vienas kitam taip pat padeda. Tai nesaugumo jausmo tikrai nebuvo“, – sako R.Simaitis.
„Gal tik kartais bėgdamas pagalvodavau, ar tik nepasirodys baltoji meška, nes jei bent viena pasirodo, viskas yra nutraukiama ir visi turi grįžti į ledlaužį. Tai, vis tiek, yra stambiausias pasaulyje sausumos grobuonis ir jo elgesys kartais gali būti neprognozuojamas. Pradžioje jas bandoma nuvyti, ne visada pasiseka, o žudyti jų niekas nenori, tai geriau yra pasitraukti iš jų kelio ir neiti į konfliktą“, – teigia sportininkas.
Bendraminčiai iš viso pasaulio
Kiti Šiaurės Ašigalio maratoną bėgę sportininkai – įvairiausių tautybių ir profesijų. Dalis iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kinijos, Naujosios Zelandijos ir kitų šalių, teisininkai, medikai, inžinieriai ir verslininkai. Be to, keli bėgikai buvo ir daugiau nei 70 metų amžiaus, pasakoja R.Simaitis.
„Bėgikų diapozonas buvo labai įvairus – nuo tokių, kurie bėgo savo pirmąjį gyvenimo maratoną ir tiesiog sugalvojo tai padaryti Šiaurės Ašigalyje ir niekur daugiau jo nebebėgs. Bet buvo ir tokių, kurie maratonus bėgioja pakankamai gerai – greičiau nei per 3 valandas. Didžioji dalis ir bėgo maratoną, keli pusmaratonį, kiti ir dar mažiau – dalis įgulos pasibandė ir 5 ar 10 kilometrų. Net kapitonas 5 kilometrus prabėgo. Sakė buvo sudėtinga, bet patiko“, – juokiasi sportininkas.
„Iš viso bėgikų buvo gal 71. Pats savo laiku esu gana patenkintas, nors į valandų skaičių ir nenoriu žiūrėti (juokiasi). Bet stengiausi ir širdies per daug neužsikelti, kojų neišsisukti, kas labai paprasta. Vyrų kategorijoje finišavau 7, bendroje įskaitoje 8. (...) Daug kas tiesiog vyksta patirti nuotykio unikalioje vietoje. Iš viso bėgikų, kurie prabėgę Šiaurės Ašigalyje, per pasaulį yra gal apie pusę tūkstančio“, – sako R.Simaitis.
Prisitaikymas prie temperatūros – ant ledlaužio denio
Pasiruošimas šiam bėgimui nebuvo išskirtinis, pripažįsta R.Simaitis.
„Ruošiausi kaip eiliniam maratonui. Tik reikėjo turėti omenyje, jog reikės prisitaikyti prie šalčio. (...) Ledlaužio komanda leido bėgioti ledlaužyje, tai ir sukome ratus ant denio, taip prisitaikydami ir prie to šalčio atskridus iš lietuviškos vasaros. Tik kadangi buvo nuojauta, kad ten gali tekti paklampoti per sniegą, tai Lietuvoje ruošdamasis bėgiojau daugiau per smėlį“, – sako R.Simaitis.
Bėgikas pripažįsta, kad tai kol kas vienareikšmiškai brangiausia jo gyvenimo kelionė ir išduoda, jog ji atsiėjo daugiau nei įkopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę – Everestą.
„Tikiuosi, kad brangesnių nereikės artimiausiu metu (juokiasi). Bet tai tikrai yra išskirtinė gyvenimo kelionė, tu žinai, už ką moki, tai kažkam gal labiau reikia nusipirkti automobilį ar laikrodį, o kažkas išleidžia tokiems dalykams“, – sako R.Simaitis.
„Plaukėme visiškai nauju ledlaužiu, kuris į vandenį įleistas 2021 metais ir būtent statytas tokioms kelionėms, kad būtų galima pasiekti Šiaurės Ašigalį. Šiuo metu ten saugiai plaukti gali du ledlaužiai pasaulyje – šitas, varomas suskystintomis dujomis ir elektriniais varikliais, ir rusiškas, branduolinis ledlaužis. (...) Ledlaužio, kuriuo plaukėme, bendra galia yra virš 60 mW, jis gali įveikti iki 3 metrų storio nuolatinį ledą. Ledo sankaupų atveju gali įveikti 12 metrų ledo sluoksnį. O laivu iš viso plaukė apie 140 žmonių, juos aptarnavo komanda, kurios skaičius 200. Visa tai ir sudaro tą kainą“, – pasakoja bėgikas.
Be to, ledlaužis aprūpintas taip, kad žmonės galėtų ant ledo lyčių išgyventi ir savaitę, jei kažkas atsitiktų, plūduriuoti ant vandens, ir viskas yra pritaikyta atšiauriausioms sąlygoms, pažymi sportininkas.
Įgyvendino vaikystės svajonę
R.Simaitis pripažįsta, kad atšiaurūs kraštai jį traukė nuo vaikystės, todėl sužinojęs apie galimybę ten nuvykti ir sudalyvauti dar ir bėgime, negalėjo atsisakyti tokios progos.
„Mane tolimi kraštai, Arktis ir Antarktis labai žavi ir nuo vaikystės. Kažkada dar sovietiniais metais teko matyti per filmuką, kaip sovietinis ledlaužis plaukia į Šiaurės Ašigalį ir kaip žmonės ten maudosi, mane tai labai sužavėjo ir galvojau, kad kai užaugsiu labai norėčiau nuvažiuoti į Šiaurės Ašigalį. Ta mintis vis kartas nuo karto iškildavo. Tai kai pamačiau, kad yra tokia galimybė – ne šiaip nuplaukti, bet dar ir nuveikti kažką, kas susiję su hobiu – nubėgti ultramaratoną – tai mane visiškai užkabino. Tai yra patirtis, tai yra nuotykis, svajonės, kurios lydi mane nuo vaikystės“, – sako bėgikas.
„Bėgti mane motyvavo ne savo galimybių testavimas, nes yra daug kitų svarbių dalykų nei testuoti savo sveikatą – pavyzdžiui, greit aštuoniolikmetę dukrą palydėsiu į pirmąjį maratoną. Tai man irgi yra šis iššūkis yra labai svarbus – ją palaikyti, padėti psichologiškai nusiteikti ir kad su šypsena veide ji įveiktų tą distanciją. Ir tikrai nesinorėjo Šiaurės Ašigalyje išsisukti kojos, kad negalėčiau būti su ja“, – sako R.Simaitis.
Ir nors jau aplankęs Grenlandiją, Antarktidą ir Šiaurės Ašigalį, atšiaurių vietų, kur dar bėgti, pasaulyje netrūksta, šypsosi bėgikas ir atskleidžia, kur galvoja traukti toliau.
„Yra Grenlandijoje 3 dienų ultramaratonas – 180 kilometrų, organizuojamas kovo mėnesį, kai reikia irgi klampoti per sniegą. Tai labai žavi toks iššūkis, prie jo prisijungti mane kviečia draugas, tad gal ir teks sudalyvauti. Tokių iššūkių, į kuriuos eitum su šypsena veide, su įdomumu, ne vien galimybių testuoti, pasaulyje dar yra tikrai nemažai“, – sako R.Simaitis.
