Taigi – faktas, kad turime beveik 1000 kilometrų bendros sienos su priešiškomis valstybėmis (beveik 300 km su Kaliningrado sritimi ir beveik 700 km su Baltarusija) nėra itin džiuginantis – tokia ilga blogio siena tokiai mažai valstybei kaip Lietuva yra be galo daug. Sutvėrėjas akivaizdžiai mums pašykštėjo geros kaimynystės ir negailėdamas atseikėjo blogos.
Aišku, taip nepasisekė ne mums vieniems. Ukrainos sienos su teroristine kaimyne ilgis yra netoli 2000 kilometrų (de jure). Lyg to būtų maža, ukrainiečiai dar turi apie 1000 kilometrų sienos su Baltarusija ir dar pusę tiek su išsigimėliška Padniestre. Ne itin pasisekė ir Suomijai, su agresoriais turinčiai beveik 1500 kilometrų ilgio sieną. Priešiškos kaimynystės skalsiai buvo atseikėta ir Lenkijai su Latvija.
Šiandien apie vieną tokių nelaimėlių ir pakalbėsime. Apie kurią? Ogi apie Suomiją. Kodėl būtent apie ją? Nes pats esu joje kurį laiką gyvenęs ir studijavęs šalia Helsinkio esančiame technikos universitete.
Be to, praeitą naktį savo gyvenimo Suomijoje periodą susapnavau, sukilo prisiminimai ir atsibudęs daug apie tai mąsčiau. Ir, žinote, apie ką mąsčiau daugiausiai? Aišku, kad nežinote, nes iš kur galite žinoti? Todėl pasakoju.
