Taip ir šią vasarą – su šeima aplankėme garbingąją ponią. Šalia pamatinių atributų – bangų mūšos, maudynių, saulėlydžių – norėjosi naujų įspūdžių, todėl pasirinkome dar netyrinėtą Lenkijos pajūrį – visą jų baltiškąjį nadmorski! Techniškai tai buvo klaida. Teko apvažiuoti pusę Baltijos, kad suprasčiau tiesą apie Baltiją. Patirtinę tiesą kaip tame Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje – grakščiausiame, mano supratimu, lietuviškame tekste apie jūrą:
[...]
kai taip žioplinėji, koks džiaugsmas
apima, kokia stebuklinga vienatvė
netikėtas turtas, tik tau atitekęs
smėlis, prilipęs prie padų
tikrovė
staiga atsivėrus
Neapėmė Lenkijoje nei didelis džiaugsmas, nei aplankė stebuklinga vienatvė – nors šokia tokia tikrovė visgi atsivėrė. Vartojimo, skubėjimo, atostogų nuovargio tikrovė. Todėl rašau šias pajūrio kronikas, kad ateinančiomis vasaromis nereikėtų jums ištarti: ir ko velnias nešė į tą galerą!
