Oho, kaip skaniai kvepia, pastebėjo pavaišintieji, kas buvo ne melas, nes įprastai tokie purškalai turi erzinantį kvapą (tai nėra nuostabu, jų funkcija ir yra smarve baidyti parazitus). Aha, tikrai skaniai, sutikau ir bandžiau prisiminti, iš kur jis toks pas mane atsirado. Ir kai prisiminiau, prisiminimai ėmė lietis nenutrūkstamu srautu ir beveik visą vakaronę pragalvojau apie kraštą, kuriame tą purškalą įsigijau.
Tai įvyko turtingiausioje ir civilizuočiausioje Afrikos valstybėje – Pietų Afrikos Respublikoje (PAR). Kodėl joje parduodami purškalai kvepia kitaip – aš nežinau iki šiol. Gal afrikiniai uodai turi kitokį kvapo supratimą ar yra kiti niuansai, bet koks skirtumas, galvojau tada – uodai visur vienodi. Visgi po kelių minučių bičiuliams pasiskundus, kad kraugeriai sega ne mažiau, supratau, kad skirtumas, greičiausiai, yra – akivaizdu, kad afrikietiškam purškalui lietuviškieji uodai yra abejingi.
Bet ne apie uodus mes šiandien – aš ne gamtininkas. Jie buvo tik įvadas į pasakojimą apie tą mitais apaugusią Pietų Afrikos valstybę, kuriai ir nusprendžiau paskirti šios dienos tekstą. Kodėl jai? Nes kiek gi galima rašyti apie girtus rusus užsienio kurortuose ar mano ištvirkusių draugelių pramogas – jos niekada nesibaigia. Tad šįkart pagalvojau, kas bus, jei parašysiu apie kitokią kelionę? Tą pamatysime netrukus, o kol tai įvyks, patirkime, kokius įspūdžius parsivežiau iš kelionės po šią kontroversišką valstybę.
