Teksasietis Brentas Underwoodas Sero Gordą už 1,4 mln. JAV dolerių įsigijo 2018 m. Jį sužavėjo miestelio nuošalumas, neatbaidė net ir niūri istorija. Kalnakasių miestelyje, kalbama, vaidenasi, nes vienu metu čia kas savaitę įvykdavo po žmogžudystę.
B.Underwoodas į naująją savo nuosavybę atvyko praėjusį mėnesį, pirmosiomis JAV paskelbto karantino dienomis. Jis ketino čia praleisti savaitę, kol paprastai šias vietas prižiūrintis žmogus nuvyks aplankyti savo šeimos. Tačiau vos vyrui atvykus, vietą užklupo pūga, atnešusi 1,5 metro aukščio pusnis. Išvykti iš miestelio tapo neįmanoma. „Kai atvykau, buvau tik su marškinėliais trumpomis rankovėmis, – sakė jis „The New York Post“. – O tuomet snigo keturias dienas, ir nebėra kaip išvykti.“
Vyrui tenka susidurti su nemažai iššūkių. Miestelyje nėra kanalizacijos, tad ir geriamojo vandens. Na, bent sniego – per akis, tad B.Underwoodas tirpdo sniegą ir jį naudoja. Iki artimiausios parduotuvės yra maždaug 50 km, tad jis negali pasipildyti ir maisto atsargų. Duonos ir daržovių vyras jau nebeturi, bet JAV žiniasklaidai pasakojo turintis pakankamai ryžių ir žuvų konservų.
Iki artimiausios kitos gyvenvietės – 11 km. Tačiau ten gyvena vos 35 žmonės ir nėra parduotuvės.
B.Underwoodas kartu su draugu investuotoju Jonu Bieru Sero Gordą įsigijo 2018 m. liepą, turėdami planų šią vietą paversti turistiniu objektu. Jis pasakojo iškart susižavėjęs sena miestelio istorija ir įspūdingais jį supančiais peizažais.
Prie neįprastos B.Underwoodo patirties prisideda ir niūri miestelio reputacija, ir kalbos, esą čia vaidenasi. Daugiausia miestelyje žmonių gyveno XIX a. – apie 5 tūkst. Tačiau gyvenimas čia buvo sunkus – siautėjo žiaurūs nusikaltėliai, nes teisėsaugos pareigūnai nesivargindavo atvykti į nuošalią vietovę.
Vienu metu per savaitę būdavo įvykdoma po žmogžudystę, o nakčiai kalnakasiai prie savo lovų statydavo smėlio maišus, kad šie sulaikytų galimai atskriesiančias kulkas.
B.Underwoodas, prisiklausęs istorijų apie čia likusius vaiduoklius, ir pats pradėjo jais tikėti. „Daiktai juda, matau judančias užuolaidas, naktimis kažką girdžiu“, – pasakojo jis. Vyras sako nematęs jokių vaiduoklių, nors keistenybių pasitaiko. Pavyzdžiui, dvi dienas niekur nerado savo piniginės, tačiau paskui ji atsirado miestelio viešbutyje.
Vyras sakė tikintis, kad čia gyvenančios vėlės yra taikios. „Aš palieku vaiduoklius ramybėje, ir jie palieka mane“, – sakė jis.
B.Underwoodas pernelyg nesijaudina, kad yra atskirtas nuo pasaulio, ypač dabar. „Jeigu nepažiūriu į telefoną ar kompiuterį, tai jaučiuosi lyg nieko nevyktų, – pasakojo jis. – Kai visgi pažvelgiu į žinias, pamatau, kaip viskas yra chaotiška ir siaubinga. Dalis manęs tikrai neskuba sugrįžti į pasaulį.“
Vyras laiką leidžia vaikštinėdamas po aplinkines vietoves ir tvarkydamas miestelį. Jis nuotoliniu būdu ir toliau vadovauja savo rinkodaros įmonei.
Atgal į Ostiną jis tikisi grįžti nutirpus sniegui, bet pripažįsta, kad dabartinė jo vieta yra gal net geresnė karantino metu.
