Siekdami didinti Vytauto Didžiojo istorinio bei kultūrinio palikimo, gyvo iki šių dienų, žinomumą, įvairių organizacijų, institucijų ir mokslų įstaigų atstovai susibūrė į unikalią iniciatyvą – projektą „Skaitmeninė transformacija kultūros paveldo gebėjimams stiprinti Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje“ (DGTRAN)
Kaip jau užkoduota pačiame pavadinime, projekte susivienijo trys šalys, Vytauto Didžiojo laikais buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) sudėtyje. Pasitelkdami 3D ir papildytos realybės technologijas, ekspertai skaitmenizavo didžiojo kunigaikščio paveldą: pilis, bokštus, tvirtoves bei kitus objektus. Vieni iš jų tikrovėje dar neblogai išsilaikę, o kaip atrodė kiti, be sukurtų modelių net negalėtume žinoti.
-
Lietuvis atskleidė, ką išvydo Pripetėje: apokalipsės vaizdai vis dar čia
-
4300 km po kitokį Tailandą: lietuvis stebina, kiek daug apie šią šalį dar nežino turistai
-
Maltos fenomenas: ar tai lietuvių atostogų rojus Viduržemio jūroje?
-
Tenerifės paplūdimyje rusus sutikusią lietuvę pritrenkė netikėtas vaizdas: „Man užvirė kraujas“
Sujungus visus per Lietuvą, Lenkiją ir Ukrainą išsibarsčiusius Vytauto Didžiojo objektus, susidaro išties įspūdingas turistinis maršrutas. Praėjusį rudenį ir šį pavasarį turėjau unikalią progą su DGTRAN atstovais visą jį nukeliauti ir pati. Galiu patikinti – su istorija susisiejau kaip niekad anksčiau!
Gedimino pilis – Vytauto palikimas
Pažintį su Vytauto Didžiojo palikimu, žinoma, pradėjome nuo Lietuvos – nukeliavome į Trakus. Turbūt daugeliui žinoma, koks buvo didžiojo kunigaikščio ryšys su šiuo miestu. Trakų pusiasalio pilis – vienas iš svarbiausių Vytauto Didžiojo tėvoninės žemės centrų. Šios pilies statybą XIV a. viduryje pradėjo Vytauto Didžiojo tėvas Kęstutis, o XV a. pradžioje užbaigė pats Vytautas.
Trakų pusiasalio pilis užėmė 4 hektarų plotą ir turėjo net 12 skirtingo dydžio gynybinių bokštų. Nors šiandien Trakai yra viena lankomiausių turistinių vietų Lietuvoje, pati pusiasalio pilis dažnai lieka Salos pilies šešėlyje. Taip yra todėl, nes, skirtingai nei Salos pilis, šioji pilis yra išlikusi tik fragmentiškai. Nepaisant to, pamažu pilis yra atgaivinama.
Ko gero, mažiau kas yra girdėjęs, kad Vytautas Didysis turėjo glaudų ryšį ir su Merkine. Įsikūręs Nemuno ir Merkio santakoje, šis miestas ilgus amžius buvo strateginis, kultūrinis krašto centras, svarbus kovose su Vokiečių ordinu.
Pirmą kartą Merkinė tiesiogiai su Vytautu Didžiuoju susieta 1391 m., kuomet vykstant kovoms tarp Vytauto ir Jogailos, Merkinės pilį užėmė Vytauto pajėgos. Rodydamas Ordino magistrui palankumą, Vytautas pasiuntė jam Merkinėje suimtus pilies įgulos narius lenkus ir rusėnus. Pats Vytautas Didysis Merkinėje lankėsi bent šešis kartus. Pačioje Merkinės pilyje Vytautas rašė laiškus Ordino magistrui, priimdavo užsienio pasiuntinius.
Šiandien iš pilies nieko nebeliko, išskyrus dalį pilies kalno. O ir kaip ji atrodė pati, duomenų nėra daug. Tai buvo medinė tvirtovė, kurią sudarė pagrindiniai du akcentai: ant piliakalnio stovėjusi pilis ir įtvirtinto papilio teritorijoje įsikūrusi valdovo karių, amatininkų gyvenvietė, kurią apribojo Nemuno, Merkio ir Stangės upių slėniai. Šiuo metu radinius iš buvusios pilies eksponuoja Merkinės krašto muziejus.
Kelionė Vytauto Didžiojo pėdsakais toliau mane nuvedė į Vilnių. Nors čia stūksančios Aukštutinės pilies liekanos dažnai yra vadinamos Gedimino pilimi, visi pilies mūrai buvo sumūryti XV a. pradžioje, valdant būtent Vytautui Didžiajam. Tuo tarpu Gedimino laikais šioje vietoje stovėjo medinė pilis, mūro pastatai ir įtvirtinimai buvo iškilę tik Žemutinėje pilyje.
Vytauto statyta pilis arba veikiau jos liekanos iki šiol išlieka vienu esminiu Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, simboliu. Vilniaus panoramoje dominuojantis pilies bokštas tiesiogiai tapatinamas su Vilniaus, kaip istorinio centro, reikšmingumu, pačios viduramžiškos Lietuvos valstybės kūrimosi ženklu.
Suniokojo karai ir gaisrai
Vytautas Didysis dažnas svečias, kas be ko, būdavo ir dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Pavyzdžiui, Melnike, kaime Balstogės vaivadijoje, jis nuo 1408 m. turėjo tikrą tvirtovę. Kaip rašo istoriniai šaltiniai, pirmieji įtvirtinimai ant Melniko pilies kalno tikriausiai buvo pastatyti Rusios kunigaikščių įsakymu XI–XII amžiuje. XIV a. viduryje šių vietovių kontrolę perėmė Lietuva.
Kuomet tvirtovė pagaliau atiteko Vytautui Didžiajam, jis įsakė buvusios tvirtovės vietoje pastatyti medinę aukštutinę ir žemutinę pilį, taip pat piliavietę. Vėliau žemutinėje pilyje kunigaikštis pastatė mūrinę bažnyčią.
Valdant Žygimantui Senajam ir jo įpėdiniui Žygimantui Augustui, pilis ir bažnyčia buvo perstatyta renesanso stiliumi. Pilies bokštai, pylimai ir bokštelis buvo nugriauti, o jų vietoje pastatyti puošnūs karaliaus apartamentai. 1560 m. pilis sudegė, vietoj jos pastatytas medinis dvaras, tačiau ir jis vėliau buvo sunaikintas. Perstatytą bažnyčią po daugelio metų sugriovė rusų okupantai. Dabar pilies pėdsakų neliko, išskyrus sienų fragmentus ir bažnyčios griuvėsius.
Deja, bet nieko nėra išlikę ir iš Drohičino pilies, kurią kadaise valdė Vytautas. Pasak legendos, pirmąją tvirtovę dabartinio pilies kalno vietoje pastatė jotvingiai. XI a. pirmoje pusėje, po pergalės prieš jotvingius, rusėnai čia pastatė medinę tvirtovę. Galiausiai ji atiteko LDK. XV a. pradžioje Vytautui Didžiajam Drohičiną perdavė pusbrolis Jogaila.
Kunigaikštis iškart įvertino šios vietos svarbą. Vytauto valdymo metais ant buvusios tvirtovės liekanų buvo pastatytas kvadratinis bokštas iš akmenų bei plytų ir medinio palivarko pastatai. Visa tai buvo apjuosta žemės ir mediniais įtvirtinimais.
Spėjama, kad rezidencija ant pilies kalno tapo viena Vytauto mėgstamiausių. Pasak vietos legendos, Vytautas taip mėgo Drohičiną, kad prieš mirtį įsakė jį sudeginti, kad niekas kitas jo negautų. Bėgant laikui, Drohičino pilis buvo apiplėšta, sunaikinta ir niekas jos niekada neatstatė. Net ir dabartinis pilies kalnas yra daug mažesnis nei prieš kelis šimtmečius, nes skardį ardo Bugo upė.
Palikimui Ukrainoje gresia pavojus
Nors iš pradžių apie tai gal ir nesusimąstome, LDK sudėtyje kadaise buvo ir dabartinė Ukrainos teritorija. Čia buvusių Vytauto Didžiojo valdų galime surasti ne vieną: tiek Kyjivo pilį, tiek Tjagyno tvirtovę, tiek Kremeneco pilį, tiek ir Vytauto bokštą. Savaime suprantama, dabar šiems objektams išlikti pavojų kelia ne tik bėgantys metai, bet Rusijos sukeltas karas.
Štai, pavyzdžiui, Vytauto bokštas, XIV a. statytas kaip muitinės postas ir stebėjimo bokštas prie Dniepro, šiandien tebėra aktyvaus karo zonoje, jo išsaugojimui kyla pavojus dėl artilerijos ir raketų smūgių. Tuo tarpu XIV amžiaus pabaigoje pastatytos Tjagyno tvirtovės, svarbaus muitinės punkto prie Dniepro upės, liekanos 2023 metais buvo tragiškai iš dalies paskendusios po to, kai Rusijos okupacinės pajėgos sunaikino Kachovkos hidroelektrinę.
Visgi sėkmė man nusišypsojo: su projekto atstovais man pavyko gyvai pamatyti vieną reikšmingą istorinį objektą – Lucko pilį, esančią vakarinėje šalies dalyje. Vytauto valdymo metais šis miestas buvo antroji LDK sostinė po Vilniaus. Vienas iš jo gynybinių punktų Voluinėje buvo būtent Lucko pilis, kurią sudarė Aukštutinė ir Žemutinė pilys. Pirmoji priminė lygiakraštį trikampį, kurio viršūnėse stovėjo bokštai, nutolę vienas nuo kito 100 m atstumu. Laimei, visi trys jie yra išlikę iki šių dienų.
Vytautas su savo dvaru, šeima ir bojarinais į Lucką persikėlė gyventi 1387 m. Jo valdymo metais šalia miesto gynybinių įtvirtinimų buvo pastatyti keli mūriniai pastatai, buvo aktyviai kuriama nauja gynybinė linija, skirta apsaugoti teritoriją aplink naujai pastatytus kvartalus. Tuo pat metu buvo pastatyta Šventosios Apsaugos bažnyčia.
Bevaldant Vytautui Didžiajam, Lucke vyko svarbūs politiniai ir religiniai įvykiai. 1429 m. Aukštutinės pilies kunigaikščių rūmuose vyko Europos monarchų suvažiavimas. Būtent jo metu buvo nuspręsta, kad Vytautas yra vertas karūnos (kurios, deja, nesulaukė).
Šiandien Lucko pilis turi nacionalinio architektūros paminklo statusą, yra restauruota ir atvira turistams. Pilyje veikia Knygų muziejus, Dailės muziejus, įėjimo bokšte įrengtos keramikos, metalo dirbinių ir baldų ekspozicijos. Viename iš bokštų lankytojai gali apžiūrėti arsenalą ir vienintelį Ukrainoje Varpų muziejų. Tuo tarpu Žemutinės pilies požemiuose yra muziejaus erdvė.
Ragina „pakeliauti laiku“
Atvirai kalbėdami apie tai, kokia yra „Vytauto diržo“ misija, DGTRAN projekto atstovai man įvardijo kelis aspektus. Visų pirma, jie siekia parodyti, kokia įdomi ir gerbiama asmenybė Vytautas Didysis yra ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei Ukrainoje. Jų nuomone, tai, kad galime sujungti šias tris šalis istoriškai ir kultūriškai, parodo, kad Ukraina jau nuo seno buvo pilnavertė Europos dalis, kas šiuo metu jai yra labai svarbu.
Suteikdami žmonėms galimybę leistis į interaktyvų tarptautinį maršrutą, projekto sumanytojai taip pat viliasi visoje Europoje stiprinti kultūrinius ryšius tarp mūsų tautų, sustiprinti istorinių vietų išsaugojimą ir tiesiog leisti žmonėms praktiškai „pakeliauti laiku“ bei pamatyti LDK didybę.
Ir iš tiesų – pakeliavusi po vietas, kur kadaise gyveno ir valdė mūsų nacionalinis didvyris, giliai viduje pajaučiau visai kitokį ryšį su mūsų istorija, su mūsų šaknimis. Mokykloje dažnai tekdavo girdėti, kad Vytauto Didžiojo valdymo laikais LDK driekėsi iki pat Juodosios jūros, tačiau niekada per daug nesusimąstydavau, kaip platu tai yra.
Dabar, pabuvojusi vietose, kurios taip nutolusios nuo Lietuvos, imu labiau suprasti, kokius žygdarbius anuomet sugebėjo padaryti Vytautas ir kaip diplomatiškai jis sugebėdavo visur išlaviruoti. Širdį skauda, kad dalis jo palikimo jau nuėjo užmarštin. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ateityje daugiau taip nenutiks.
Daugiau informacijos apie iniciatyvą „Vytauto diržas“ galite rasti čia.
