Žemosios Panemunės dvaras: obelų žieduose paskendusi senoji Sapiegų rezidencija
Kelionę pradėkite Žemojoje Panemunėje, Šakių rajone – čia stūksantis dvaras laikomas seniausiu visame krašte. Dvaro teritorijoje vykdomi istoriniai ir kiti tyrimai, o radiniai leidžia neatmesti legendos, kad rūmai, galimai, stovi buvusios kryžiuočių pilies vietoje.
Itališkos vilos tipo rūmai buvo pastatyti apie 1650 m., jie priklausė kunigaikščių Sapiegų, Čartoriskių, grafų Tiškevičių giminėms. Tarpukariu Žemosios Panemunės dvaras priklausė Valentino Gustainio šeimai, čia mėgdavo rinktis ir svečiuotis inteligentija.
Žemosios Panemunės dvaro šeimininkė Rasa Jakelienė sako, kad būtent atlikti tyrimai ir leidžia suprasti gilią jo istoriją.
O gražiausia čia – gegužę, kai pražysta 650 obelų.
„Šiuo metu dvaras bunda, nors dar laukia labai daug tvarkybos darbų, tačiau norime visu tuo dalintis, tad jau nuo pernai kviečiame užsukti ir išgirsti mažiausiai 450 metų menančias istorijas. O gražiausia čia – gegužę, kai pražysta 650 obelų“, – sakė dvaro šeimininkė.
Šimtamečiame tarpukario laikų dvaro sode kiekvieną pavasarį pražystančios obelys yra tarsi priminimas, kad atgimimas ateina kasmet, iš naujo. Dvaro sodas rastuose valdų surašymuose minėtas jau 1838 metais, tik tuomet jis buvo žymiai didesnis – augo apie 2 tūkst. vaismedžių.
Dabartiniame sode auga 28-ių senovinių, istorinių veislių obelys. „Sodo veislių surašymas buvo gan įdomus. Pagal vaisius ir medžio formas specialistams ne visas veisles pavyko atpažinti, nes ilgą laiką obelys buvo negenėtos, neprižiūrimos“, – dalinosi dvaro šeimininkė.
Anot jos, kiekvienais metais sulaukiama klausimo – kada gi pražys obelys? „Kasmet sunku nuspėti, o tas žydėjimas trunka tik apie savaitę. Visgi nesvarbu, ar obelys dar žydi, kviečiame čia užsukti savaitgaliais, tačiau svarbu registruotis iš anksto“, – sakė R.Jakelienė.
Šiltuoju metų laiku Žemosios Panemunės dvare netrūksta renginių. „Sodo žydėjimo metu organizuojame muzikinius renginius ir degustacijas – elegantiškus ir kultūra praturtintus piknikus. Tad lankytojai kviečiami ne tik į patyrimines ekskursijas, bet ir kultūrinius pasibuvimus po atviru dangumi. Šiemet pavasario šventė numatyta gegužės 11 dieną“, – sakė dvaro šeimininkė.
O vasarą dvaro teritorijoje vyksta „Pažaislio muzikos festivalis“, kiti kultūriniai renginiai. Tai tarsi priminimas, kad ilgą laiką pamiršta vieta atgimsta naujam gyvenimui.
Tai nuostabus mūsų prosenelių palikimas, kurį būtina išsaugoti.
Senųjų sodų verte, išsaugojimo tikslingumu neabejoja ir agronomas, kraštovaizdžio specialistas Tautvydas Gurskas.
„Tai nuostabus mūsų prosenelių palikimas, kurį būtina išsaugoti. Senosios vaismedžių veislės – patikrintos laiko, atsparios ligoms, per daugelį metų prisitaikiusios prie mūsų klimato sąlygų. Tai tikra mūsų kraštovaizdžio, atgimstančių dvarų, sodybų puošmena“, – įsitikinęs sodų bei želdynų kūrėjas.
Ilguvos dvaras – kultūros dvasia tarp Nemuno vingių
Nuo Nemuno krantų žvilgsnį traukia ir medinis Ilguvos dvaras, kurio istorija persmelkta meno ir kultūros dvasios. Nors dvaras taip pat renovuojamas, jis vasarą taip pat atgyja.
Dar XVI amžiuje šalia Nykos upės, kairiajame Nemuno krante, buvo minima Panykių vietovė. Ant kalvos čia iškilo Panykių – šiandien Ilguvos – dvaro sodyba. Pirmieji rūmai Veliuonos klebono iniciatyva buvo pastatyti kaip vasarvietė, o netrukus vietovė imta vadinti Ilguva.
XVIII a. pabaigoje dvaras parduotas giminaičiui Jonui Grincevičiui, kuris nusprendė rūmus perstatyti pagal naują to meto madą. Taip iškilo nauji iš maumedžio pastatyti rūmai – vieni pirmųjų tokio tipo medinių klasicistinių pastatų Lietuvoje.
Iki pat 1940 m. dvaras priklausė Grincevičių giminei. XIX a. pab. dvarą valdė Ona Grincevičiūtė su vyru – žymiu smuikininku ir kompozitoriumi Emiliu Mlynarskiu. Tuo laikotarpiu dvaras tapo tikru kultūros židiniu – čia buvo sukaupta apie tūkstantį knygų turinti biblioteka, sienas puošė šeimos portretai.
Nors šiuo metu Ilguvos dvaro durys užvertos renovacijai, tačiau jo teritorija atvira lankytojams.
Be to, 1919–1921 m. dvare su šeima gyveno, o vėliau čia vasarodavo garsioji Lietuvos dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, dažnai vadinama „Lietuvos lakštingala“.
Kaip pasakoja dvaro savininkas Egidijus Kirkutis, nors šiuo metu Ilguvos dvaro durys užvertos renovacijai, tačiau jo teritorija atvira lankytojams. Akį traukia ne tik dvaro pastatai, bet smagu pasivaikščioti po nedidelį obelų ir slyvų sodą, pasigrožėti parku.
O vasarą, kaip ir kasmet, dvaro sodyba prisipildys gyvybės: vyks kasmetinio Beatričės vasaros festivalio koncertai, pripildantys erdves muzikos, piknikas, kurio metu bus proga pasidairyti ir po dvaro vidų.
Kaimelio dvaras – jau tapęs sėkmingiausiu turizmo objektu
Dar vienas perlas – tik pernai duris visuomenei atvėręs, kelis kilometrus nuo Gelgaudiškio nutolęs, Kaimelio dvaras, tapęs vienu geidžiamiausių aplankyti dvarų Šakių krašte.
Pasak vieno iš dvaro šeimininkų, Karolio Banio, dvaras yra nedidelis, ant kalvos, su vaizdu į Nemuną, o tas jo mažumas lankytojams leidžia jame jaustis jaukiai.
XVII a. Kaimelio dvarą pastatė žemaičių vyskupas Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas ir net trys žemaičių vyskupai šį dvarą naudojo kaip savo vasaros rezidenciją. Vėliau dvaras buvo perstatytas ir jį įsigijo Šilgalių dvarininkai Povilaičiai.
„Tai, kas šiandien stovi ant kalno, tai ir yra Povilaičių laikų, 1866 m., statytas dvaras, o po dvaru yra išlikę senieji XVII a. žemaičių vyskupo rūsiai. Dalis jų bus atverti visuomenei po renovacijos. Eksponuosime ir dvaro palėpės perdangoje rastų daiktų – porcelianinių lėlyčių, rašalinių, kvepalinių ar laiškų, atskleidusių begales gyventojų istorijų – tai Simono Povilaičio palikuonių daiktai“, – sakė architektūrinio paveldo puoselėtojas K.Banys.
Parkas nebuvo įkurtas dėl gražaus vaizdo į Nemuną.
Anot jo, atliekant istorinius tyrimus nusistebėta, kad dvaras neturėjo išreikšto sodo ar parko, būdingo kitiems Lietuvos dvarams. Daryta prielaida, kad parkas nebuvo įkurtas dėl gražaus vaizdo į Nemuną. Tačiau dvaro teritorijoje yra išlikę 300 metų senumo ąžuolai, liepa ir klevai.
Nors dar porą metų dvare vyks rekonstrukcijos ir tyrimai, tikimasi, kad dvaras šiemet vėl duris atvers lankytojams.
„Jei darbai vyks pagal planą, ketiname vasarą ir rudenį duris atverti bent porai mėnesių. Tad kviesime pažinti dvaro istoriją, architektūrą ir kasdienį žmonių gyvenimą“, – sakė K.Banys.
Šių dvarų likimai – tai pasakojimai apie istoriją, kuri ne tik išsaugota, bet ir atgyja naujam gyvenimui. Pavasaris – puikus metas juos aplankyti, kur istorija susilieja su gamtos grožiu.
