„Neseniai feisbuke skaičiau pažįstamo Amerikos lietuvio komentarą apie du skustagalvius sostinės Vokiečių gatvėje. Vienas, vilkintis treningą, skundėsi kitam, kad merginos su juo nekalba, nes jis dėvi treningą... Vadinasi, jis supranta, kad treningas – priežastis, bet nemano jo atsikratyti... Jeigu tu rengiesi tik tam, kad iš namų išeitum nenuogas, tinka ir sportinės kelnės su kroksais. Kas kita, jeigu velkiesi tam, kad aplinkui esantys žmonės būtų pamaloninti. Mūsų socialinė aplinka reikalauja tam tikros pagarbos kitam, aš taip suprantu žaidimo taisykles. O ir tai, ką mes darome, yra skiriama kitiems, nors gal to tiesiogiai nė nesuvokiame.
Yra daug tėvų, kurie nė nesusimąsto, kad mūvi tokius pat džinsus, kaip jų penkiamečiai vaikai, bet juk drabužiai, net laisvalaikio, turėtų būti adekvatūs žmogaus amžiui.
Mano domėjimasis švarkais, matyt, prasidėjo, kai ėmiau dėstyti. Stovint prieš auditoriją yra svarbu, kad studentai neanalizuotų, kaip atrodai. Be to, kostiumas – patikimumo garantas, kaip pareigūnų uniforma. Vėliau man ėmė patikti kurti sau taisykles, pradėjau suprasti, kad noriu rengtis „kaip suaugęs“. Yra daug tėvų, kurie nė nesusimąsto, kad mūvi tokius pat džinsus, kaip jų penkiamečiai vaikai, bet juk drabužiai, net laisvalaikio, turėtų būti adekvatūs žmogaus amžiui. Kita vertus, tai siejasi su judėjimu dress like a grown up, kuris perėjo ir per Lietuvą. Jo sekėjai – jauni žmonės, trokštantys būti vyresni, vilkėti kostiumus ir nenorintys atrodyti kaip per savo mokyklos išleistuves. Prie to judėjimo puikiai pritapo ir mano barzda, nors turiu ją nuo studijų metų ir niekada nemąsčiau, kaip čia dirbtinai pasenus. Tačiau mano bičiuliai švedai sako, kad kai tik nusiskuta, negali žiūrėti į veidrodį: jaučiasi esantys per jauni.
Kai imi plaukioti tuose vandenyse, pamatai, kad kokybės standartus gali taikyti ir laisvalaikiui. Aš neturiu per daug pinigų, bet yra labai žavus žaidimas – žinoti, kam juos išleisi, kai turėsi. Be to, vėliau ateina supratimas, kad gal tų pinigų daug ir nereikia, nes vietoj trijų pigių daiktų nusipirkęs vieną, ilgai jį naudosi. Paprasta tiesa, tik mes, augę okupuotoje aplinkoje, negalėjome jos išmokti: tėvai ir seneliai baiminosi, kad viskas gali būti atimta, nenorėjo dėti pinigų į tai, kas galios ilgiau. Bet mano žmona istorikė XIX a. dokumentuose skaito, kaip mūsų protėviai važinėjo į Sankt Peterburgą siūdintis batų, nes jiems rūpėjo, kad juos avėtų daug metų.
Nesu toks vienintelis. Ir nemanau, kad lietuviai apsileidę. Jiems gal tik kartais trūksta žinių, ką ir kada vilkėti, kaip kas nors atrodo Vakarų Europos kontekste. Bet savo aplinkoje matau žmonių, kurie nori patyrinėti, ką perka, žinoti, kaip ilgai tai egzistuoja rinkoje, domisi, į ką orientuotis, kad pirkinys būtų investicija. Juk kai matai, kad loferiai ar oksfordai nesikeičia 50 metų, gali prognozuoti, kad jie ir ateinančius 20–30 metų nesikeis. Kita vertus, klasika – vis madingesnė. Neseniai susitikau su „Permanent Style“ tinklaraštininku; jis blogą rašo gal nuo 2008 m., jau išleido 4 ar 5 knygas, bet į tą puslapį per mėnesį užsuka apie pusę milijono lankytojų, nors jis pasakoja tik apie itin brangų garderobą, klasikinį stilių.
Sakoma, kad klasikinio vyriško stiliaus gaivinimas prasidėjo nuo jauniausios kartos ir yra susijęs su krize, Volstrito, kur dirbo daug jaunimo, šį tą jau žinančio apie kostiumus, problemomis. Tie žmonės ėmė rodyti iniciatyvą, steigti tokias parduotuves, kaip „The Armoury“: visai jauni vaikinukai (prieš tai dirbę bankuose) susibūrė ir nusprendė ieškoti įdomiausių italų ir britų siuvėjų, geriausių odininkų; viską jungė bendruose showroomuose ir patraukliai pristatinėjo, padedami įvairių socialinių medijų...
Norėčiau tikėti, kad vyrai mėgsta kostiumus. Nors yra dvi jų adeptų rūšys. Vieni mėgaujasi kostiumais, vilki juos net savaitgaliais užmiestyje. Aš juos suprantu. Vyrai pasitempia, gerai atrodo, be to, yra švarkų be pamušalo karštai dienai, yra tokių, kurie patogūs kaip sportiniai kostiumai. Šio drabužio galimybės neturi ribų: per jo detales, aksesuarus išreiškiami charakterio bruožai. Aš negalėčiau būti lakūnas, nes nesu toks ramus. Negalėčiau būti buhalteris, nes nesu pakankamai atidus. Bet jei būčiau ramus ir atidus, nesirinkčiau tokios fantazijos ir tokių sąsagų, kokių turiu, ir mano kaklaraištis būtų kitoks. Negaliu dirbtinai rinktis aksesuarų, nes pats sau atrodysiu klounas... Yra ir kita kostiumų gerbėjų rūšis – žmonės, kurie priversti juos nešioti ir kai tik gali, skuba iš jų ištrūkti. Tai – bankininkai, teisininkai, politikai ir pan. Jų kostiumai skirti kolegoms; o ir jiems – ne tam, kad matytų, bet tam, kad neatkreiptų dėmesio į save, kad viskas atrodytų preciziška. Nes jei advokatas matys per trumpą kito advokato kaklaraištį, jis jį „suvalgys“, iš anksto jausdamasis pranašesnis.
Moterims mus turbūt sunku suprasti. Naujausia britų statistika rodo, kad anglė drabužį užsivelka septynis kartus ir kiša į spintos gilumą. Todėl moteriai kartais keblu paaiškinti, kodėl vyras nori mokėti 1500 eurų už batus ir kodėl jam reikia šveicariško laikrodžio. Dar blogiau, jei to laikrodžio reikia ne vieno, jei prasideda kolekcijos kaupimas ir panašiai.
Lietuvoje – atvirkščiai; atkreipiu dėmesį į kompanijos vadovą, kuris galėtų turėti gerą laikrodį, bet jo neturi. Nesakau, kad nebrangus daiktas – blogai, bet pasidaro įdomu spėlioti, ką jis nori tuo pasakyti, kokią ideologiją slepia pigus pirkinys... O visai neseniai buvo kita situacija: artimas žmogus nusprendė, kad jau pribrendo geram laikrodžiui, ir vis svarstė, kiek pinigų tam skirti. Pasakiau jam nerašytą Vakarų Europos taisyklę: vyras turi nebijoti išleisti laikrodžiui vieno mėnesio algą. Taigi jei tavo uždarbis – 10 000 eurų, tiek kainuojantis laikrodis neatrodys pretenzingai. Bet pas mus būna visaip. Labiausiai mane trikdo gana dažnas atvejis, kai žmogus nusprendžia pirkti „Rolex“ kopiją. Kaip tu jausiesi? Ir ką stengiesi apgauti aplinkoje, kur yra žmonių, skiriančių tikrus ir netikrus daiktus? Tikrai nemanau, kad jei neturi rolekso, nesi vyras; bet jei segi kopiją, aš jau susimąstysiu, ar tai brandžios asmenybės požymis, ar galima turėti reikalų su tokiu žmogumi, plėtoti verslą.
Aš net iš mūsų politikų lengvai išskiriu homo sovieticus pagal tai, kaip ryšimas kaklaraištis.
Su kostiumu nesuderintas kaklaraištis ar netinkamai užrištas jo mazgas taip pat labai daug pasako apie žmogų. Aš net iš mūsų politikų lengvai išskiriu homo sovieticus pagal tai, kaip ryšimas kaklaraištis. Pažiūriu į vakarėlių nuotraukas žurnaluose: tik vienas kitas žmogus žino, kiek švarko sagų reikia užsegti ir kitokius niuansus. Yra tokių, kurie šiuos dalykus supranta, bet dauguma vyrų mėgsta kalbėti apie mašinas – ne apie batus, kostiumus. O juk ir apie šiuos reikia nusimanyti.“
