Būtent su tuo tiesiogiai susijusi ir jos dabartinė profesinė veikla – Augustė yra elektroninės dėvėtų rūbų ir aksesuarų parduotuvės „Dressherring“ įkūrėja ir savininkė.
Nuo paauglystės dėvėtų rūbų prekybos vietas lankiusi Augustė šiuo metu unikalių daiktų paieškas perkėlė į kitą lygį – jos siūlomi nenauji rūbai ir aksesuarai atkeliauja ne tik iš dėvėtų daiktų parduotuvių, turgų, bet ir neretai perduodami tiesiai iš buvusių savininkų spintų. Augustė moka atskirti, įvertinti dėvėtus daiktus, vintažą, taip pat geba jiems rasti naujus namus ir taip pratęsia šių dažnai vienetinių arba riboto leidimo gaminių gyvenimą dar ne vienerius metus.
Domėjimasis tvaria mada ją atvedė ir į tarptautinius vandenius – lietuvė yra viena iš ES klimato pakto ambasadorių.
Vintažą liudija kokybė: kaip ją atskirti?
Kai kurios teorijos teigia, kad vintažiniu galima laikyti rūbą, kuris yra pagamintas ir buvo vilkimas prieš 15 metų. Augustės nuomone, prie šio skaičiaus reikėtų pridėti dar tiek pat – vintažu ji laiko aprangą, skaičiuojančią bent 30 metų.
„Mano parduotuvėje – ne tik vintažiniai drabužiai. Man patinka kokybė, nes šiandieniniuose drabužiuose jos nėra, net ir tokių prekės ženklų gaminiuose, kur to tikėtumeisi“, – sakė pašnekovė.
Radusi vintažinį rūbą ji mėgsta išsiaiškinti jo istoriją. Tai, anot Augustės, prideda daiktui vertės. „Vintažinių dizainas man ne visuomet patinka. Manau, kad ne kiekvienas senas drabužis vertas išsaugojimo. Bet spalvos, kokybė, audiniai ir prekinių ženklų istorija mane žavi. O jei reikėtų išskirti vieną dalyką – tai kokybė. Nes net ir sintetika, poliesteris, kuris šiomis dienomis yra linčiuojamas (nes yra nafta drabužių pavidalu) anksčiau, prieš keliasdešimt metų, buvo visai kitos kokybės. Turiu sintetinių suknelių iš 90-ųjų – jų audinio struktūra yra visiškai kitokia, patvari“, – sakė pašnekovė.
Vertingi daiktai, taip pat ir drabužiai, mėgstami klastoti. Kaip atpažinti tikrą kokybę, o ne pigesnę ir nekokybišką kopiją?
Pasak Augustės, pirmiausia reikia žiūrėti į vidines etiketes, tikrinti, ar jos kokybiškos. „Jei iš audinio, tai jos būna medvilninės, o pigių drabužių – plastikinės“, – paaiškino ji.
Išvertus drabužį verta pasižiūrėti į vidines siūles: „Jei jos apdriskusios, netvarkingai susiūtos, tikėtina, kad drabužis pasiūtas, vadovaujantis pigiais, greito vartojimo principais.“
Projekte „Keisk požiūrį, o ne daiktus“, kurį organizuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra prie Aplinkos ministerijos dalinsimės tikromis istorijomis apie tai, kaip daiktus išsaugoti ir padėti jiems nugyventi ne tik antrą, bet ir kur kas daugiau gyvenimų.
Vis tik atpažinti klastotes sudėtinga. „Tikrai nekiekvienas geba atskirti, ar tai orginalus ir vertingas daiktas, ar pigi kopija. Nėra mokyklos, kurioje galėtum to išmokti. Yra tik bendri kriterijai. Tačiau patarčiau, jei žmogus abejoja, susisiekti su įmonėmis arba žmonėmis, kurie išmano vintažą ir gali patarti. Tai darau ir aš. Neišduodu sertifikatų, bet visada pakonsultuoju už simbolinį mokestį“, – sakė Augustė.
Pasak jos, gausiausiai padirbinėjamos yra rankinės. Vertinant jų kokybę ir originalumą pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į metalines detales: pasižiūrėti, ar jos tikrai yra metalinės, o ne plastikinės, ar turi tą svorį, įvertinti graviravimą, viduje būna gaminio kodai. Deja, ir juos galima padirbti.
„Įvertinti reikia ir „brand tag‘us“, t.y. prekinio ženklo šriftą. Pažiūrėti, ar jaučiasi bendra odos kokybė, pvz., kvapas. Tikrinant originalumą yra labai daug dedamųjų. Kartais net papildomos detalės daug pasako, pvz., ar kartu yra dėžutė arba dulkių maišelis. Be to, kiekvienas prekės ženklas turi skirtingus kriterijus“, – sakė pašnekovė.
Gausiausiai padirbinėjamos yra rankinės. Vertinant jų kokybę ir originalumą pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į metalines detales.
Iš ko susideda drabužio vertė?
Vintažo drabužiai ir aksesuarai šiandien yra ne tik stiliaus detalė, bet ir vis dažniau laikomi investicija. Jų vertė priklauso nuo kelių svarbių veiksnių:
Unikalumo – kai įsigyjami vienetiniai arba riboto leidimo daiktai, kurių nebegalima įsigyti naujų.
Kokybės – senesni drabužiai dažnai pasiūti iš patvaresnių medžiagų.
Istorijos – kiekvienas daiktas turi savo laikmečio „pasakojimą“.
Tvarumo – vis daugiau žmonių renkasi mažinti vartojimą ir pirkti naudotus daiktus.
Kalbėdama apie dėvėtus drabužius bei aksesuarus, taip pat ir vintažinius, Augustė pabrėžė, kad jų vertę skaičiuoja ne tik pinigais.
„Nuo mažų dienų rengdavau lėles pačios kurtomis suknelėmis. Paauglystėje „smegenis“ užprogramavo įvairūs serialai, vienas iš jų – „Seksas ir miestas“, „Liežuvautoja“, kuriuose buvo akcentuojama mada. Manau, kad tai padarė didelę įtaką – man įsiminė juose matyti prekiniai ženklai ir dabar aš iš to gyvenu – prekiauju šių ženklų rūbais. Skųstis negaliu“, – juokėsi pašnekovė, pridūrusi, kad nėra ką slėpti – geri kokybiški drabužiai leidžia uždirbti pinigų.
„Tačiau tikrai nesu tokia, kad pati dėvėčiau treningus, o prekiaučiau vintažiniais drabužiais, nes man ant aprangos nusispjauti. Taip tikrai nėra. „Instagram“ dalinuosi savo stiliaus pavyzdžiais.
Mano stilius tikrai ne visiems patinka – lietuviai yra gana konservatyvūs, mėgsta juodą ir pastelines spalvas. Bet yra ir daug palaikančių mano stilių, kuriame – daug spalvų, skirtingų raštų. Man drabužiai teikia džiaugsmo.
Galiu turėti kažkokį rūbą savo spintoje ir apsivilkti jį kartą per metus, bet negaliu jo parduoti, nes jis man be galo mielas, man faina kasdien jį savo spintoje matyti. Kita vertus, stengiuosi tokių rūbų daug neturėti, o viską, ką turiu, dėvėti“, – teigė Augustė.
Ką vertina lietuviai?
Ne pirmus metus kokybiškų dėvėtų rūbų srityje esanti pašnekovė sakė, kad Lietuvos pirkėjai mėgsta garsius prekės ženklus.
„Nesumeluosiu – esame „brand‘inė“ tauta. Mano nuomone, tai iš dalies atėję iš „sovietmečio“ ir nepritekliaus, kai neturėjome galimybės prisiliesti prie Vakarų pasaulio prabangos. Dabar tai stengiamės kompensuoti. Gatvėse pilna didžiulių prekės ženklų logotipų ant kepurių, striukių ir kitų rūbų. Lietuviai juos labai stipriai mėgsta, matyt, dėl to mano verslas ir klesti“, – sakė Augustė.
Tiesa, jos klientai vertina ir „tylią prabangą“ – aprangą, kurioje nesimato didžiulių logotipų, tik viduje esanti etiketė, išduodanti gaminio vertę: „Plika akimi matysi tik tiek, kad tai yra kokybiškas ir gražus drabužis.“
Ji sako pastebinti, kad Lietuvoje daugėja žmonių, kurie supranta, domisi ir nori įsigyti kokybiškų vintažinių bei dabartinių garsių prekės ženklų drabužių, kurie nėra nauji.
„Dabar tai tapo taip priimtina visuomenėje, kad nieko nenustebinsi. Per 5-10 metų situacija labai pasikeitė. Sakyčiau, kad dabar yra madinga ir net prestižo reikalas rengtis vintažiniais arba dėvėtais drabužiais“, – įsitikinusi viena Augustė, kuri prieš kelerius metus buvo viena pirmųjų internetu pradėjusių prekiauti dėvėtais vintažiniais ir dabartiniais garsių prekės ženklų rūbais bei aksesuarais.
