Priklausomybių, anot jos turi visi, tačiau ne visos jos yra didelės ir darančios reikšmingą įtaką mūsų gyvenimui. Vis dėlto priklausomybės yra daug rimtesnis dalykas, nei mes galvojame – tai milžiniška jėga, lyg baisus skausmas ir visiškas nesąmoningumas: „Visi turime bent vieną mažą priklausomybę, kuri atima mūsų laiką, kantrybę. Prie priklausomybių galima priskirti net tokius, rodos, menkniekius, kaip obsesinis tvarkymasis“, – nusijuokia pašnekovė.
Dvi skirtingos priežastys
Tačiau impulsinis vartojimas, arba, kitaip sakant, daiktų pirkimas, yra viena dažnų priklausomybės rūšių. „Jeigu reikėtų sureitinguoti, pirmoje vietoje būtų impulsinis naršymas, o tuomet sektų kitos priklausomybės rūšys – emocinis valgymas, impulsinis vartojimas“, – pastebi psichologė.
Priežasčių, anot jos, yra net kelios. Viena iš jų nukelia mus į vaikystę, kuomet tėvai neatliko rimtos pareigos ir neišmokė kontrolės. Suaugęs žmogus nesivaldo ir leidžia sau viską, todėl jo pirkimas tampa impulsinis. Tačiau kita, žymiai dažniau pasitaikanti žmonių grupė, yra pirkėjai, pervargę nuo atsakomybių, rūpesčių, pastangų įtikti kitiems. Jų viduje slypi nelaimingas, vienišas vaikas, kuriam norisi gauti bent kruopelytę laimės. Norėdami suteikti sau laimės ir džiaugsmo, jie renkasi pirkimą.
„Patiriantys sunkumų darbuose arba šeimyniniame gyvenime žmonės nustoja save kontroliavę, pradeda gailėti savęs ir leisti sau viską. Laimės trūkumas dažnai pasireiškia per impulsinį pirkimą“, – pastebi G.Petronienė.
Pirmasis priklausomybės ženklas – tuštėjanti piniginė
Pasak pašnekovės, dažniausiai žmogus, pirkdamas daiktus, pats nežino, kiek išleidžia pinigų, sąmoningai stengiasi apie tai negalvoti, slepia priklausomybę nuo artimųjų, meluoja ir apsimetinėja. Priklausomybės dažnu atveju kenkia kitiems, svarbesniems darbams – vietoje dalykų, kuriuos žmogus turi padaryti, jis renkasi nuolatinį pirkimą, „gaudo“ nuolaidas, darbus atlieka prasčiau ir ilgiau. Ilgainiui priklausomybė pradeda trukdyti įprastam gyvenimui.
Žmogui „perdegus“ pirmiausia nukenčia savikontrolė ir kūrybiškumas.
„Ženklas, jog pirkimas tampa problema, pirmiausia yra piniginės tuštėjimas, savęs nekontroliavimas, nesivaldymas. Tačiau dažnai žmonės patys to nepastebi – jie yra įsitikinę, kad perka ne daugiau nei kiti, o mintis, ar tai yra teisinga, žmogaus galvoje net nesušmėžuoja. Galiausiai melas tampa toks didelis, jog žmogus apgauna pats save. Jeigu atsiranda vidinė mintis, klausimas, ar žmogui tikrai to daikto reikia, jis yra beveik pasveikęs. Tai yra geras ženklas“, – nusijuokia G.Petronienė.
Nors mintys ir kylantys klausimai yra geras ženklas, visgi, anot psichologės, liūdesys, vienatvė, noras būti mylimam niekur nedingsta. Tad impulsyvų daiktų pirkimą gali pakeisti tik meilė arba hobiai, teikiantys žmogui malonumo ir laimės pojūčius.
Sugrįžusių II pakopos pinigų įtaka pirkimui
Psichologė atvirauja, jog psichikos sutrikimai taip pat gali iššaukti impulsinį pirkimą: „Žmogui „perdegus“ pirmiausia nukenčia savikontrolė ir kūrybiškumas. Tai gali pasireikšti įvairiai – besaikiu serialų žiūrėjimu, saldumynų valgymu, emociniu pirkimu. Kai žmogui yra labai blogai, jis tarsi bando gelbėtis bet kuo.“
Pasak G.Petronienės, pavojinga yra ir turėti pakankamai pinigų, o dabartinis II pakopos pinigų atsiėmimas taip pat kelia riziką. „Ar žmonėms tikrai reikėjo tiek daiktų, kiek jie prisipirko už II pakopos pinigus? Tikrai ne. Šie „nemokami“ pinigai sukelia impulsyvų pirkimą, apie kurį reikėjo pradėti kalbėti daug anksčiau“, – ryžtingai sako pašnekovė.
„Išgyti“ padeda gąsdinimai
Norint pokyčių, psichologė rekomenduoja pradėti mažais žingsneliais: pavyzdžiui, išeiti į parduotuvę tik su tam tikru kiekiu grynųjų pinigų, be bankinės kortelės, parduotuvėje pamačius norimą daiktą neskubėti jo pirkti ir „apgauti“ save nueinant pažiūrėti kitų daiktų. Dažniausiai ši apgaulė suveikia ir žmogus nenusiperka nei to daikto, kurio norėjo, nei kito. Būnant namuose, verta kortelę paslėpti nuo savęs ir bent 20 minučių palaukti – net mokslininkai yra išmatavę, jog per 20 minučių impulsas nusilpsta dvigubai.
Iš savo klientų ne kartą esu girdėjusi, jog keičiantis sezonui tvarkydami spintą jie nustemba, kiek pamirštų drabužių iš tikrųjų turi.
„Tačiau pirmiausia žmogus turi norėti pasveikti, nes bet koks spaudimas tik sustiprins jo norą pirkti. Itin padeda pagundos atidėjimas – tai gali būti 10 ar 20 minučių. Kai praeina šiek tiek laiko, dažnai būna, jog to daikto pirkti net nebesinori. Kaip aš sakau, reikia save „nukalbinti“ taip, kaip mes atkalbame nuo kokios nors idėjos mažus vaikus. Taip pat gerai veikia gąsdinimai – stiprus išgąstis dažnai priverčia žmones susiimti ir mesti savo priklausomybes. Tai veikia daug geriau nei gražus įkalbinėjimas ir motyvacija – žmonės susimąsto tik gąsdinami“, – pastebi psichologė.
Labai sutrikusiems pirkėjams, kurie nebežino, kiek iš tikrųjų daug visko turi spintoje, pašnekovė siūlo pirmiausia peržiūrėti spintos turinį: „Iš savo klientų ne kartą esu girdėjusi, jog keičiantis sezonui tvarkydami spintą jie nustemba, kiek pamirštų drabužių iš tikrųjų turi.“
Projekte „Keisk požiūrį, o ne daiktus“, kurį organizuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra prie Aplinkos ministerijos dalinsimės tikromis istorijomis apie tai, kaip daiktus išsaugoti ir padėti jiems nugyventi ne tik antrą, bet ir kur kas daugiau gyvenimų.
Nepatikusius drabužius vertėtų perdaryti, pakeisti. „Impulsyviems pirkėjams šis būdas gali padėti – patrumpinti, prisiūti naujų detalių ar kitaip pakeisti jau pabodusį drabužį. Tačiau tokios kūrybinės veiklos galėtų padėti tiems, kurie jau yra sveikimo procese“, – pastebi G.Petronienė.
Kai žmogui yra labai blogai, jis tarsi bando gelbėtis bet kuo.
Tiems žmonėms, kurie perka, nes yra nelaimingi, psichologė rekomenduoja patirti daugiau laimės: pailsėti, sustoti, pabūti gamtoje, tarp mylimų, artimų žmonių, užsiimti mėgstama veikla.
Situacija neišsisprendžia vien nutraukus vartojimą – reikia vidinės ramybės, o kelias iki jos yra ilgas ir sunkus, tačiau svarbiausia – nuoširdžiai trokšti pokyčių ir savo problemas įvardyti artimiesiems. Turint begalinį palaikymą problemas išspręsti tampa daug lengviau.
