– Kokie paskutiniai darbai dar liko tirpstant laikui iki „Mados infekcijos“?
– Iš tiesų beveik viskas padaryta, bet tokia jau esu – norisi daryti dar dar ir dar, galėčiau kurti ką nors naujo iki pat paskutinės dienos. Išties beveik taip kaskart ir būna – pasitaiko, kad paskutinieji daiktai atvežami tiesiai į festivalį, būna, kad jų net neparodome, nes nespėjame pamatuoti manekenėms. Kaip tikrai NEBŪNA, tai kad štai, liko savaitė ar kelios dienos, viskas pasiūta, sėdžiu ir laukiu susidėjusi rankas.
– O ar įmanoma išmokti ramiai ruoštis mados renginiui?
– Manau, aš jau mokausi ir gana neblogai pramokau. Paprastai kolekcijos kūrimui, pristatymui pradedu ruoštis dar prieš Kalėdas. Išmokau susidėlioti darbus, todėl ir dabar jau nejaučiu streso. Bet tai negelbėja nuo noro dirbti ir paskutinę naktį (juokiasi).
– Palygink save, kokia buvai dalyvaudama pirmojoje savo „Mados infekcijoje“ ir dabar?
– Akivaizdu, kad patirtis daro savo – dabar iš anksto apgalvoju daugybę dalykų, pavyzdžiui, muziką, nieko svarbaus paskutinei minutei nebepalieku. Žymiai lengviau atsirinkti modelius. Išties keistas jausmas – kelerius metus buvau festivalio naujokė, o štai tapau senbuve. Bet ir akivaizdu, kodėl taip yra – anksčiau festivalyje vis būdavo vyresnė už mane dizainerių karta, dabar to nebėra, aš tampu ta „senąja karta“.
– Kaip apibūdintum, ar tavo kolekcijos turi tęstinumą, jas jungiančią giją, ar kaskart svarbiau sukurti kažką naujo, stebinančio?
– Manau, tam tikra mano linija, stilius išlieka, nors, žinoma, kaskart rodau kažką naujo. Kita vertus, žvelgiant į pirmąsias kolekcijas dabar apima net gėda (juokiasi). Kaskart kurdama naują kolekciją galvoju, kad bus stipri, „teisinga“. Bet visai gali būti, kad po kelerių metų vėl iš jų juoksiuos.
– Esi gerokai savikritiška?
– Taip, iš tiesų esu savikritiška, kartais užplūsta net mažyčiai panikos priepuoliai, kad „neturiu, ką parodyti!“, bet, manau, visiems dizaineriams taip būna.
– Kuris ruošimosi kolekcijos pristatymui momentas tau maloniausias?
– Labiausiai man patinka pats šou – kai rengiami modeliai, kai daromas makiažas, šukuosenos, kai užkulisiuose verda daugybė veiksmo, modeliai ruošiami išėjimui.
– Kokia bus tavo kolekcija „Mėnulio vaikais“?
– Ji bus skirta moterims. Dominuos juoda-balta, minimalizmas, modernus avangardas
– Ar kuriant rūbus stiprią įtaką tau daro socialiniai reiškiniai, kitos kūrybinės sritys?
– Įtaką daro viskas, kas mane supa, kuo gyvenu – negaliu išskirti kelių aiškių įtakų gijų. Kūrybiniam procesui svarbūs net klientai, bendravimas su jais – ilgainiui pradedi jausti, kas patiks, kas tiks. Anksčiau kurdavau „aklai“, o pastaraisiais metais pradėjau labiau galvoti apie pritaikomumą, nešiojamumą. Anksčiau kūriau meną, kuris taip ir gulėdavo spintoje. Tad dabar kolekcijoje derinu dvi dalis – šiek tiek meno, ir šiek tiek nešiojamų drabužių, orientuotų į klientą, komerciją.
– Ar muzika svarbi tavo šou, kaip ją pasirenki?
– Muzikos toną užduoda pati kolekciją, ji turi atitikti kolekcijos nuotaiką. Tad kai yra kolekcijos idėja, kai ji materializuojasi, atrenku tinkančią muziką. Paprastai mėgstu, kad tai nebūtų vienas kūrinys, o kokie trys gabalai, sujungti vieną takelį.
– Kiek aktyviai domiesi pasauline mados industrija, kitų dizainerių kūryba?
– Mada man įdomi, mados savaičių šou „Youtube“ žiūriu su malonumu. O labiausiai žavi trys mados namai ir kūrėjai – Alexanderis McQueenas, „Givenchy“ ir „Rick Owens“. Žinoma, kiekvienais metais atsiranda ir naujų įdomių kūrėjų.
– Iš kieno lūpų išgirsti kolekcijos vertinimai po festivalio tau būna įdomūs?
– Gaila, bet Lietuvoje kompetentingų kolekcijos vertinimų taip ir nėra – turiu galvoje kritikus, tinklaraštininkus. Tačiau egzistuoja dar vienas geras vertintojas – klientas, kuris labai tiksliai savo dėmesiu ar nedėmesiu parodo, gera ar bloga linkme judu.
– Papasakok apie rūbą iš naujosios kolekcijos, kurio nuotrauką pamatys skaitytojai.
– Tai juoda liemenė, gerai atspindinti mano kolekcijos charakterį ir man pačiai labai patinkanti. Tai standžios medžiagos – specialiai apdirbti denimo – rūbas su įdomia detale – skyle – nugaroje. Ji tarsi atkartoja mano kurtus ir nemažo dėmesio sulaukusius marškinius su panašia skyle.
Dizainerės Dianos Paukštytės kūryba – intuityvi ir drąsi, nepaisanti visuomenės konstruojamų normų ar stereotipų. Kolekcijos atpažįstamos savo monochromine spalvų palete, kuri retai vietą užleidžia kitoms spalvoms. Jos kuriamuose siluetuose ir konstrukcijose vyrauja geometrija, sluoksniavimas ir besiplaikstantys kirpimai. Svarbus dizainerės kūrybos aspektas – lytiškumas, jo dizainerė vengia, tad kolekcijose išnyksta aiški riba tarp vyro ir moters, kaip socialiai sukonstruotų objektų.
Savo kolekcija „Mėnulio vaikai“ dizainerė pasakoja apie Platono mitą ir nukelia tūkstantmečiais atgal, kai žmonija buvo visai kitokia. Anot Platono, žmonės buvo trijų rūšių: vyriškos lyties – nusileidę iš saulės, moteriškos lyties, atėję iš žemės ir… mėnulio vaikai. Mėnulio vaikai buvo belyčiai, androgeniški. Mėnulio vaikai buvo be galo stiprūs, galingi ir protingi, nes jie turėjo tiek moteriškas, tiek vyriškas savybes. Dėl šios priežasties jais buvo atsikratyta, jie buvo atskirti amžiams. Iki šiol jie vaikštinėja tarp mūsų, ieškodami savo antrosios pusės.
Šis mitas – tai simbolinė kolekcijos reikšmė, kuri simbolizuoja vis labiau nykstantį ir kaip socialinę normą suprantamą žmogaus lytiškumą, kuris įspraudžia jį į rėmus ir suvaržo asmenybės laisvę ir riboja laimę.
Festivalis „Mados infekcija“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje vyks kovo 18–19, per dvi dienas žiūrovai išvys net 16 lietuvių dizainerių ir svečių iš užsienio kolekcijų.
