Pilkos monotonijos šešėlio šleifas, kuriame paskendusi šiuolaikinio žmogaus kasdienybė, verčia jį jaustis bejėgiu prieš nesutramdomą monopolio jėgą. Moterims skirtoje „Mono“ kolekcijoje „nykus“ ir „nepastebimas“ atgimsta naujose formose, suardydami įprastą savo pavidalą, kuris suteikia naują prasmę seniai įsigalėjusioms taisyklėms iš esmės jų nekeisdamas.
Kolekcijai kūrėja neatsitiktinai pasirinko paprastą pilką kiliminę dangą, dažnai naudojamą kontorose, biuruose. Ši danga – it simbolis monotonijos, supančios žmonių darbovietes. Jungdama drabužių detales ir atsisakydama spalvų, dizainerė nori pabrėžti formas, kurios primena erdvines skulptūras ir sudaro įspūdį, kad drabužiai pasiūti iš vientisos medžiagos.
– Patricija, kokiais trim sakiniais save apibūdintum?
– Trijų sakinių man nepakanka... Šiuo metu esu abiturientė Eduardo Balsio menų gimnazijoje, svarstau apie mados studijas Londone. Menu pradėjau domėtis nuo vaikystės, o drabužius kuriu nuo 9 klasės. Nuo tada kasmet pristatau naują kolekciją. „Mados infekcijoje“ pristatysiu jau ketvirtąją – „Mono“.
Mano kolekcijos yra labiau konceptualaus pobūdžio, orientuotos į idėjos perteikimą, o ne praktišką drabužių panaudojimą. Vis dėlto prieš metus nusprendžiau išbandyti save ir rinkoje, todėl su seserimi sukūrėme rankinių prekės ženklą „Preges“. Rankines pati kuriu ir gaminu.
– Kokią istoriją pasakoja tavo kuriami drabužiai?
– Mokykloje lankiau teatro pamokas, todėl kiekvienas mano drabužis yra savotiškas personažas, su savo istorija ir charakteriu. Stengiuosi naudoti netradicines medžiagas (naujoje mano kolekcijoje dominuoja kilimas), kurios pačios diktuoja nuotaiką ir stilių.
Sukurtame drabužyje slypi kur kas daugiau nei tik neįprasti fasonai ar audiniai. Kiekviena kolekcija atskleidžia pilną pasakojimą, kurį lengviausia papasakoti per madų šou.
– Kuo pasireiškia „Mados infekcijos“ užkratas? Kokie simptomai?
– Vienintelis man žinomas simptomas – noras kurti.
– Koks tau yra stilingas žmogus?
– Žmogus, nebijantis būti savimi. Vienam tai – noras sekti paskutines mados tendencijas, kitam – vintažinių drabužių paieškos. Gebėjimas išsiskirti iš minios, gražiai į ją įsimaišyti nebūtinai yra stilingo žmogaus požymis. Mano manymu savoka „stilingas“ yra per daug individuali ir abstrakti, kad būtų apibrėžta.
Man labai patinka suteikti naują gyvenimą seniems mamos ar močiutės drabužiams, nes jie dar turi ir istoriją.
– Kas tau yra įkvėpimas?
– Vengiu įkvėpimo ieškoti mados žurnaluose, nes nuo tendencijų sukantis mados rate ir taip nepabėgsi. Norėdama išvengti šiuo metu labai dažno kopijavimo, įkvėpimo stengiuosi ieškoti aplink save. Kartais tai būna knyga, skulptūra iš parodos ar gamtos pasaulis, nuolat parodantis ką nors nauja.
Štai sukurti kolekciją, kurią ketinu pristatyti „Mados infekcijoje“, įkvėpė origamio motyvas, kuris simbolizuoja vientisumą, monotoniškumą.
– Koks yra tavo drabužis?
– Nebrangus. Esu moksleivė, tad drabužiams turiu ribotą biudžetą, kurio reikia ir medžiagoms pirkti, todėl įdomesnių variantų dažnai tenka paieškoti dėvėtų drabužių parduotuvėse arba pasisiųti pačiai. Man labai patinka suteikti naują gyvenimą seniems mamos ar močiutės drabužiams, nes jie dar turi ir istoriją.
– Ką veiki, kai turi laisvo laiko?
– Tokia sąvoka šiuo metu mano gyvenime neegzistuoja. Begalė darbų: ruošimasis kolekcijos pristatymui, rankinių verslas, stojimo į universitetus procesai, mokyklos baigimas. Visa tai atima ne tik laisvą laiką, bet labai dažnai dėl to tenka paaukoti ir miegą.
Vis dėlto pasibaigus darbams (mažai tikėtina, kad taip kada nors bus), imčiausi naujų projektų, kurie padėtų save realizuoti ir tobulinti.
– Po penkerių metų tuo pačiu laiku...
– Kol kas taip toli į ateitį nežiūriu. Jei kas nors būtų to paties paklausęs prieš penkerius metus, tikrai nebūčiau pasakiusi, kad dalyvausiu „Mados infekcijoje“. Negaliu žinoti, kur gyvenimas mane nuneš. Žinau viena, kad nenustosiu kurti ir tobulėti mados srityje.
