Staniūnų dvarą nuo XIX a. pradžios iki XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigos valdė kelios vokiečių Keyzerlingų kartos. Keyzerlingai – viena didžiausių ir seniausių Europos aristokratų giminių, kurie turėjo atšaką ir Lietuvoje bei giminiavosi su karališkomis šeimomis.
Susijungė trys virtuvės
XIX a. buvo reikalaujama mokėti prancūzų kalbą, todėl prancūzų kultūra, gastronomija ir etiketas užkariavo Europą ir Lietuvos dvarus. Nors anksčiau kiekvienas dvaras gyveno uždarą gyvenimą su savo papročiais, tradicijomis ir šventėmis, tačiau nuo XIX a., anot grafienės, buvo plačiai atverti dvarų vartai: „Svečiai atvykdavo ir vakarienei, ir popiečio arbatėlei, taip pat buvo keliamos didžiulės šventės.“
Neapsieita ir be dvariškų patiekalų. Keyzerlingų dvare vyravo lietuviška, vokiška ir prancūziška virtuvės. Beje, lietuviška ir vokiška virtuvės yra identiškos – juk 200 metų trukę kryžiaus karai iš vienos virtuvės į kitą atnešė daugybę panašumų. Abiejose dominavo daugybė mėsos patiekalų, grūdinių kultūrų produktų bei keptos ir troškintos daržovės.
Visgi prancūzų virtuvė buvo kitokia ir atnešė daug šviežių daržovių, prieskonių, lauko ir miško gėrybių, kurios anksčiau buvo laikomos valstietišku maistu. Taip pat atkeliavo vynas – tiek produktuose, tiek maiste. „O žalias salotos lapas lėkštėje atsigulė kaip aukščiausia gastronominio pateikimo išraiška“, – šypsodamasi kalba grafienė Mari.
Pusryčiams – vos mažytis užkandis
Pašnekovė juokauja – kartais atrodo, kad dvarininkai nieko daugiau ir neveikė, tik puotaudavo. „Visgi anksčiau valgymo laikas buvo reglamentuotas, tad nebuvo galima valgyti vos panorėjus. Pusryčiams buvo skirta stiklinė šviežiai spaustų sulčių, truputis šviežių uogų ir vaisių, kavos arba arbatos puodelis bei sultinys su skrebučiu. Pusryčiai buvo itin lengvi, tad daugelis turbūt galvojat, kodėl, tačiau tai atskleisiu šiek tiek vėliau“, – intrigą kuria šypsodamasi grafienė.
Pasak jos, apie 10 val. dvaro ponas arba ponia užsukdavo į dvaro aptiekėlę, išgerdavo taurelę anyžinės, kmyninės arba apelsininės trauktinės ir tik tuomet pradėdavo kurti dienos darbų planą: „Pasidarę dalį dienos darbų, visi sėsdavo prie pietų stalo, kurie, beje, buvo labai anksti, juk pusryčiai buvo itin lengvi.“
Beveik visuose Lietuvos dvaruose, pasak jos, pietūs būdavo patiekiami 12 val. Likus valandai iki pietų suskambėdavo skambutis, įspėjantis, jog reikia pradėti ruoštis, o svarbiausia – persirengti, juk aprangos kodas buvo itin svarbus!
Nesvarbu, kaip ji atrodė ir kokios spalvos buvo, sriuba vis tiek vadinta vienu pavadinimu – barščiais.
Prie pietų stalo taip pat kviesdavo mokytojus ir guvernantus, nes jie puikiai išmanė etiketą, o jų socialinis lygmuo taip pat buvo aukštesnis. Pasakodama apie etiketą ir griežtas taisykles grafienė Mari atskleidžia – susirinkusieji prie pietų stalo nesėsdavo, kol nepasirodydavo dvaro ponas su ponia: „Tik jiems atsisėdus buvo galima prisėsti ir likusiems. O mažieji valgydavo savo kambariuose su auklėmis. Kol neišmokdavau tinkamai valgyti patys, prie suaugusiųjų stalo nebuvo sodinami net per didžiausias ir svarbiausias šventes.“
Pietums sukviesdavo ir svečius
O pietūs, anot jos, buvo pats gausiausias dienos valgymas – daugybė šaltų užkandžių, karšti patiekalai ir desertas: „Pirmasis karštas patiekalas visuomet būdavo sriuba. Lietuviai nuo gilių viduramžių virė sriubą iš visko, kas turėjo lapą, kotą ir šaknį. Nesvarbu, kaip ji atrodė ir kokios spalvos buvo, sriuba vis tiek vadinta vienu pavadinimu – barščiais. Lietuviai mėgo tirštą sriubą ir norėjo matyti ingredientus, o štai prancūzų virtuvė atnešė naujovių – sultinį ir kreminę sriubą. Visgi ne visi dvarai perėmė šią naują tradiciją, tad virėjai neretai turėdavo ruošti net keletą puodų. Poniai – kreminę sriubą, o ponui – tikrą lietuvišką sriubą.“
XX a. daugelyje Lietuvos dvarų, buvo auginami mėsingi, dideli, bet labai lepūs paukščiai – kalakutai. Jų mėsa, anot grafienės Mari, buvo tinkama valgymui, tačiau labai sausa ir kieta. Tačiau kaipgi dvarininkai be išeities – jie sugalvojo kalakutus maitinti graikiniais riešutais: „Kalakutai riešutų nenorėdavo, tad juos sumaldavo ir prievarta penėdavo. Tačiau be viso to paukščiai turėjo dar ir laisvai vaikščioti kieme, kad galėtų lesti tai, ką patys randa. Visgi ne kiekvieną kalakutą taip augindavo, tik šventiniam stalui, nes graikiniai riešutai Lietuvoje dar neaugo, juos reikėdavo atsivežti, o tai kainuodavo itin brangiai.“
Grafienė juokauja, jog po kalakuto ar kito karšto patiekalo puota negalėjo baigtis be deserto. Na, o prie jo buvo pateikiamas stiprus, saldus ir dvariškas gėrimas – krupnikas.
„Desertų tuo metu buvo daugybė, tačiau dažniausiai patiekiami mieliniai pyragaičiai, pagardinti sodo gėrybėmis. Šventinę dieną buvo kepamas pyragas iš pieno produktų ir pašlakstomas šokoladu, kuris, beje, irgi buvo itin brangus“, – sako grafienė Mari.
Trauktinė – ir ryte, ir vakare
Praėjus valandai po pietų, buvo pateikiami konfitiūrai. Vasarą – agurkas su medumi, žiemos metu – skrudinti riešutai su medumi. „Taip pat buvo patiekiamos uogos, užpiltos konfitiūru, verdamu iš medaus ar cukraus. Po to visi galėdavo užsiimti savo darbais iki pat pavakario arbatėlės. Beje, arbatėlės atsigerti susirinkdavo net nepranešę svečiai, jaunimas ar tiesiog smalsumo vedami pakeleiviai“, – šypsodamasi kalba grafienė.
Arbatėlės popietė vykdavo ponios darbo kambaryje. Grafienė Mari išduoda paslaptį – ponios gerdavo ne tik arbatą ir kavą, bet ir po taurelę trauktinės, o ponai galėdavo pasimėgauti stipriaisiais gėrimais. „O atvykėliai dažnai jau ir nebeišvykdavo, likdavo vakarienei“, – nusijuokia grafienė.
O čia jau galiu išduoti paslaptį – po tokių naktipiečių dvariškiai atsikeldavo pilnais skrandžiais, todėl ir pusryčiai buvo itin lengvi.
Po gausybės pietų stalo vakarienė apsiribojo kuklesniu meniu – vos 5–6 patiekalais. Ramiai šnekučiuojantis vakarienė užtrukdavo keletą valandų, o po jos laukdavo pramogos. Visi surinkdavo į svetainę, kurioje buvo skaitoma poezija, proza, žaidžiami stalo žaidimai, šokama.
„Po tokių linksmybių vakaras skriete praskriedavo, o vidurnaktį, žiūrėk, daugelis jau vėl išalkdavo, tad buvo patiekiami naktipiečiai – riebi sriuba su dešros gabalėliais arba keptas pusžąsis su kruopomis. O čia jau galiu išduoti paslaptį – po tokių naktipiečių dvariškiai atsikeldavo pilnais skrandžiais, todėl ir pusryčiai buvo itin lengvi. Na, o tuomet vėl viskas prasidėdavo iš naujo“, – juokdamasi atskleidžia grafienė Mari.
Dabar sodyboje organizuojamos edukacinės programos bei įvairios degustacijos su kulinarinio paveldo vaišėmis, kurios ne tik nukelia į praeitą amžių, tačiau leidžia pajusti tikrą dvarišką būtį.
