„Tiesa ta, kad dabar suprantame, jog didelę vėžio rizikos dalį lemia mūsų aplinka ir kasdieniai veiksniai – ne tik mūsų genai“, – sako dr. S.Kamathas. Tai apima ir tai, kaip laikome maistą, rašoma „Parade“.
Kita onkologė pritaria šioms mintims, tačiau priduria, kad vėžys neatsiranda tik dėl vienkartinio sąlyčio su kenksmingomis medžiagomis. „Vėžio rizika, jei nekalbame apie paveldimumą, dažniausiai susidaro ne dėl vieno didelio įvykio, o dėl daugybės mažų poveikių, kurie kartojasi metų metus“, – aiškina dr. Tingting Tan, medicinos onkologė ir hematologė iš „City of Hope“.
Ji sako, kad maisto laikymo būdas gali atrodyti nereikšmingas, tačiau tai gali turėti įtakos tam, kiek jūsų organizmas yra veikiamas cheminių medžiagų, kurios turi į takos hormonams, uždegimui ir ląstelių sveikatai, o visa tai kartu su genetika ir gyvenimo būdu gali turėti įtakos bendrai žmogaus vėžio rizikai.
Dr. S.Kamathas sutinka, sakydamas, kad maisto mokslas išsivystė tiek, kad onkologai ir visuomenės sveikatos specialistai pagaliau gali patarti pacientams ir tokiems vartotojams kaip mes. „Kai suprantate, kaip tam tikros medžiagos sąveikauja su maistu – ypač su karščiu, rūgštingumu ar laiku – jūs ne tik apsaugote save nuo neaiškios būsimos rizikos, – pabrėžia jis. – Jūs darote pagrįstą pasirinkimą, kuris suteikia jums daugiau kontrolės savo sveikatai.“
Kalbant apie mūsų sveikatą – ir ypač vėžio riziką – kontrolė ir pagrįsti pasirinkimai yra du puikūs tikslai, kurių turime siekti. Kad padėtų apsaugoti sveikatą, onkologai atskleidė vieną dalyką, kurio, jų nuomone, žmonės neturėtų laikyti šaldytuve, ir pasiūlė, kuo jį pakeisti.
Onkologai norėtų, kad žmonės nustotų tai laikyti šaldytuve
Onkologai prašo žmonių nebelaikyti maisto likučių plastikiniuose induose. „Apskritai sunku pranokti plastiko patogumą, ypač kalbant apie maisto laikymą, – sako akademinis hematologas-onkologas ir epidemiologas dr. Adeelis Khanas. – Tačiau plastiko cheminių medžiagų išsiskyrimas į maistą turėtų kelti susirūpinimą.“
Jei šiuo metu šaldytuve turite maisto likučių plastikiniame inde, atsikvėpkite. „Vėžį retai sukelia vienas veiksnys“, – sako dr. S. Kamathas. – Tai genetikos, gyvenimo būdo, mitybos, aplinkos ir, taip, cheminių medžiagų poveikio sąveika laikui bėgant. Deja, kol kas nėra tiksliai nustatyto ir moksliškai patvirtinto poveikio lygio, kuris būtų laikomas visiškai saugiu arba nesaugiu.“
Nė vienas iš toliau pateiktų teiginių nėra skirtas jus gąsdinti. Svarbiausia yra pateikti faktus, kad galėtumėte imtis veiksmų, kurie padės sumažinti vėžio riziką ateinantiems metams. „Tai vienas iš daugelio modifikuojamų rizikos veiksnių, – pabrėžia dr. S.Kamathas. – Tiesa yra tokia: negalite pakeisti to, su kuo jau susidūrėte, bet tikrai galite pakeisti tai, kas vyksta nuo šiandien.“
4 priežastys, kodėl maisto laikymas plastikiniuose induose gali didinti vėžio riziką
Onkologai teigia, kad laikant maistą plastikiniuose induose, į jį gali patekti cheminės medžiagos ir mikroplastikai, kurie siejami su didesne vėžio rizika. Situaciją dar labiau gali pabloginti tam tikri veiksniai, pavyzdžiui, indo nusidėvėjimas ar karšto maisto laikymas plastike. Štai ką verta žinoti apie maisto laikymą plastike ir galimą poveikį sveikatai.
Plastikiniai maisto indai gali išskirti kenksmingas chemines medžiagas
Dr. S.Kamathas pažymi, kad plastikas yra cheminė medžiaga, kuri laikui bėgant fiziškai suyra.
„Daugelyje plastikų yra kenksmingų cheminių medžiagų, tokių kaip BPA, ftalatai ir stirenas, – aiškina jis. – Laikui bėgant šios medžiagos gali patekti į maistą, vandenį ar aplinką. Naują plastikinį indą galima laikyti gana stabiliu, tačiau senas, subraižytas ar karščio paveiktas indas tampa vis porėtesnis.“
Jis pažymi, kad bisfenolis A (BPA) buvo naudojamas daugelyje senesnių polikarbonato plastikinių indų. Ši medžiaga šiandien gerai žinoma kaip hormonų veiklą trikdantis junginys, galintis organizme veikti panašiai kaip estrogenas (vadinamasis ksenoestrogenas). Dėl to BPA siejamas su didesne kai kurių vėžio formų, įskaitant krūties vėžį, taip pat širdies ligų, vaisingumo sutrikimų ir kitų sveikatos problemų rizika. Todėl gamintojai BPA jau pašalino iš daugelio skardinių ir plastikinių pakuočių.
Vis dėlto dr. A.Khanas įspėja, kad net ir BPA neturintys ar „saugiais“ laikomi plastikai, pavyzdžiui, pagaminti iš polipropileno ar polietileno, taip pat gali kelti rizikų.
„Tokie indai gali išskirti panašias pakaitines chemines medžiagas, kurios dar nėra iki galo ištirtos ir suprastos“, – sako dr. A.Khanas. – Be to, visi plastikiniai indai gali išskirti mikroplastikus į maistą. Nors mikroplastikų ir nanoplastikų poveikio tyrimai vis dar vyksta, manoma, kad jie nėra palankūs sveikatai, įskaitant ir galimą vėžio riziką.“
Kai kurie plastikai yra mažiau patvarūs nei kiti
Kalbėdamas apie cheminių medžiagų poveikį dėl plastiko nusidėvėjimo, dr. S.Kamathas pabrėžia, kad indo patvarumas yra itin svarbus norint saugiai laikyti maistą.
„Plastikas laikui bėgant gali irti, ypač dėl dažno plovimo, mechaninio poveikio ar karščio“, – aiškina jis. „Dėl to atsiranda smulkių įtrūkimų ir susilpnėja plastiko struktūra, todėl padidėja tikimybė, kad į maistą ar gėrimus pateks mikroplastikai bei cheminės medžiagos, tokios kaip BPA ir ftalatai.“
Kiek metų jau naudojate maisto išsinešimui skirtus indelius savo virtuvėje? Dr. Kamathas primena, kad jie „nebuvo sukurti tam, kad būtų plaunami ir naudojami 50 kartų“.
„Kasdienis naudojimas lemia fizinį plastiko irimą – gali atsirasti suplonėjimų ar matomų įtrūkimų, – sako jis. – Todėl patvarumas svarbus dvejopai. Kuo plastikas mažiau patvarus – pavyzdžiui, ploni maisto išsinešimui skirti ar vienkartiniai delikatesų indeliai – tuo greičiau jis suyra ir pradeda išskirti chemines medžiagas.“
Vis dėlto dr. S.Kamathas įspėja, kad net ir patvaresni indai nėra visiškai saugūs, jei jie nuolat veikiami karščio ar naudojami rūgščiam maistui laikyti.
Pasak dr. T.Tan, plastikinio indo būklę dažnai galima įvertinti tiesiog pažvelgus į jį. „Jei indo paviršius pažeistas, didėja tikimybė, kad į maistą pateks cheminės medžiagos ar mikroplastikai“, – teigia ji. – Žvelgiant iš vėžio prevencijos perspektyvos, pakeitusio spalvą ar deformuoto indo tikrai neverta pasilikti.“
Maisto šildymas plastike mikrobangų krosnelėje gali didinti riziką
Maisto laikymas plastikiniuose induose, ypač jei tai daroma nuolat, gali prisidėti prie didesnės vėžio rizikos. Tačiau dar viena papildoma rizika atsiranda tuomet, kai maistas tame pačiame inde yra šildomas mikrobangų krosnelėje.
„Ši etiketė reiškia tik tai, kad plastikas neištirps ir nesideformuos, o ne tai, kad jis neišskirs cheminių medžiagų, – sako dr. S.Kamathas. – Idealiu atveju žmonės turėtų visiškai vengti šildyti maistą plastikiniuose induose. Prieš tai maistą reikėtų perkelti į stiklinį dubenį ar keraminę lėkštę. Tai užtrunka vos 30 sekundžių, bet reikšmingai sumažina vieną iš didžiausių mikroplastikų poveikio momentų per dieną.“
„Kai karštas maistas liečiasi su plastiku, plastiko irimo procesas smarkiai paspartėja“, – sako jis. Taip pat jis pataria atsargiai vertinti net ir „mikrobangėms saugių“ indų žymėjimą, nes veikiami karščio jie vis tiek gali chemiškai kisti.
Karšto maisto laikymas induose – „nepakankamai įvertinta problema“
Galbūt paruošėte vištienos patiekalą ir ketinate jį laikyti inde, arba norite išsaugoti likusį troškinį. Vis dėlto nereikėtų karšto maisto tiesiai nuo viryklės dėti į plastikinį indą. Dr. S.Kamathas tokį dar karšto maisto laikymą plastike vadina „nepakankamai įvertinta problema“, kuri gali sudaryti palankias sąlygas cheminių medžiagų išsiskyrimui.
„Net jei maistas nėra šildomas mikrobangų krosnelėje, plastikas dėl karštų produktų nuo pat pradžių patiria šiluminį stresą“, – aiškina jis. – Maistą reikėtų bent jau atvėsinti iki kambario temperatūros prieš perkeliant į plastikinį indą, o dar geriau – iš karto dėti į stiklinį.“
Ką daryti vietoj maisto laikymo plastike
Nereikia panikuoti, jei jau laikėte maistą plastikiniuose induose, ir taip pat nereikia išmesti likučių.
Dr. T.Tan rekomenduoja ateityje maistą laikyti stikliniuose induose. „Jie yra stabilūs, netoksiški ir neišskiria cheminių medžiagų net kaitinami, – teigia dr. Tan. – Nerūdijantis plienas taip pat yra geras pasirinkimas šaltam maistui laikyti, išskyrus labai rūgščius ar sūrius produktus, kurie gali sukelti koroziją.“
Dr. S.Kamathas, kuris labiau mėgsta keraminius indus, pateikia svarbią pastabą ir apie stiklinius indus: daugelis jų vis dar turi plastikinius dangtelius arba silikonines sandarinimo tarpines. Šios medžiagos laikui bėgant taip pat gali nusidėvėti. „Reguliariai tikrinkite dangtelių būklę ir įsitikinkite, kad maistas tiesiogiai nesiliečia su dangteliu“, – rekomenduoja jis.
Jis taip pat priduria, kad kai kurie maisto indai gaminami iš silikono, kuris yra geresnė alternatyva nei plastikas, tačiau vis tiek nėra visiškai saugus. Jis siūlo rinktis „aukštos kokybės“ silikoną, pabrėždamas, kad ši medžiaga yra „gerokai saugesnė nei plastikas“ (taip pat ir virtuvės įrankiams).
Žinoma, tokie pokyčiai nėra nemokami, todėl dr. S.Kamathas pabrėžia, kad nebūtina iš karto išmesti visų plastikinių indų iš virtuvės.
„Jei padarysite tik du pokyčius – nustosite šildyti maistą plastike ir pakeisite nusidėvėjusius, subraižytus indus stikliniais – jau reikšmingai sumažinsite mikroplastikų poveikį, – sako jis. – Tai yra praktiški, nedideli žingsniai, kurie ilgainiui gali turėti realią įtaką sveikatai.“
