Pamokėle, kaip tai nesunkiai atkartoti namuose, moteris neseniai pasidalijo savo „Facebook“ puslapyje „Adelės raižiniai“. O visas smulkmenas ir kuo ją taip žavi šis kiaušinių marginimo metodas atskleidė portalui 15min.
Pasak Adelės, kiaušinių marginimas, šalia raižinių bei karpinių, sužavėjęs ją yra jau ilgą laiką. Margučius ji kūrė dar būdama visai maža – šią tradiciją perėmė iš savo šeimos.
„Visada Velykas sutikdavome didelėje šeimoje, kartu su seneliais. Ten visada ant Velykų stalo buvo ne tik tradicinėmis technikomis marginti margučiai, bet ir sviestinis avinėlis“, – prisimena ji.
Kaip aiškina pašnekovė, kiaušinius ji pradeda marginti iki Velykų likus dar keliems mėnesiais, kartais – net vasaros vidury, kad suspėtų pasiruošti kokiai nors parodai.
„Man margučių marginimas yra lyg terapija. Tai labai raminanti veikla. Jei marginu vašku, užburia ir pats vaško kvapas – tas natūralus kvapas tikrai ypatingas. O jei skutinėju margučius – vėlgi, tai lyg mažas grafikos kūrinys“, – šio amato magija dalijasi moteris.
Tradicinių amatų meistrė sako, kad namuose patiems nusimarginti kiaušinį tikrai nėra sudėtinga. Svarbiausia – žinoti, kokių priemonių prireiks, ir atidžiai sekti kiekvieną žingsnį.
Priemonės
„Reikės aliejinės vaškui kaitinti, vaško, bent dviejų skirtingų spalvų dažų, pagaliuko su vinuku arba adatėle ir kuo šviesesnių kiaušinukų. Kadangi margučius dažome su karštu vašku, mums svarbu, kad dažai būtų šalti, bet vis tiek gerai dažytų, tad jų reikia labai stipraus koncentrato – siūlomą dažų kiekį dvigubinu ar trigubinu, kad būtų stipresni dažai.
Piešimo įrankį taip pat labai lengva pasidaryti – tiesiog įbedi adatėlę ar vinuką į pieštuko galą ar bet kokį kitą lengvą pagaliuką. Siūlau turėti pasidarius net keletą skirtingų pagaliukų – kad būtų galima padaryti įvairesnį raštą. Vaškas tinka tik grynas, netinka maišant su parafinu“, – pataria Adelė.
Procesas
Anot pašnekovės, viskas prasideda nuo paprasto, bet svarbaus žingsnio – uždegti aliejinę ir kantriai palaukti, kol vaškas visiškai išsilydys. Tuomet „greitu judesiu pradedame piešti ornamentą“, nes tik taip vaškas nespėja atvėsti ant adatėlės ir leidžia išgauti dailias linijas.
Lietuviški margučių raštai, sako Adelė, nėra sudėtingi – jie gimsta iš taškelių ir trumpų brūkšnelių. Tačiau būtent ši paprasta forma kuria išskirtinumą ir savitumą, kuris skiria lietuviškus margučius nuo kitų tautų tradicijų.
Nupiešus pirmąjį ornamentą, kiaušinis merkiamas į šviesiausius dažus, o vėliau procesas kartojamas: vėl piešiama, vėl dažoma, sluoksnis po sluoksnio, kol išgaunama norima spalvų dermė. Svarbiausia laikytis eiliškumo – pradėti nuo šviesių atspalvių ir palaipsniui pereiti prie tamsesnių, pabrėžia moteris.
Kai margutis jau papuoštas visais raštais, lieka paskutinis etapas – vaško nuėmimas. „Paprasčiausia – virš žvakės. Tik svarbu ne tiesiai virš ugnies, o iš šono“, – pataria meistrė, kad ugnis neapjuodintų lukšto.
Ir štai – keli kantrūs žingsniai, truputis šilumos ir kūrybos, ir margutis atgyja. Mažas, bet stebuklingas kūrinys jau baigtas.
