Be dirvožemio nebūtų nei maisto, nei vandens
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentė dr. Jūratė Aleinikovienė priminė, kad dirvožemis dažnai vertinamas kaip savaime suprantamas dalykas, nors iš tiesų jis yra itin svarbus pagrindas gyvybei.
„Tiek oras, tiek maistas, tiek vanduo nėra nuo dirvožemio atsieti dalykai. Dirvožemis filtruoja ir kaupia vandenį, prisideda prie klimato reguliavimo ir oro kokybės, jame užauga mūsų maistas. Kad ir kaip mes norėtume manyti, kad dirvožemis yra visiškai nuo mūsų kasdienybės atitrūkęs gamtinis elementas, taip iš tikrųjų nėra“, – kalbėjo mokslininkė.
Pasak jos, dirvožemis yra visų ekosistemų stabilumo pagrindas. Tai ne tik žemė, kurioje auga augalai, bet ir sudėtinga sistema, susiformavusi per tūkstančius metų dėl klimato, augalijos, gyvūnijos, uolienų dūlėjimo ir žmogaus veiklos.
Žmonės mato tik paviršinį dirvožemio sluoksnį, tačiau daugelis svarbiausių procesų vyksta gerokai giliau.
Žmonės, kaip sako dr. J.Aleinikovienė, dažniausiai mato tik paviršinį dirvožemio sluoksnį, tačiau daugelis svarbiausių procesų vyksta gerokai giliau. Augalų augimą lemia vadinamasis derlingasis horizontas – sluoksnis, kuriame kaupiasi organinės medžiagos, maisto elementai, gyvena mikroorganizmai ir vyksta intensyvūs biologiniai bei cheminiai procesai.
Didžiausia problema – plika žemė
Nors Lietuva nėra tarp Europos šalių, labiausiai kenčiančių nuo dirvožemio erozijos, problemų netrūksta ir pas mus. Mokslininkės teigimu, viena aktualiausių problemų yra dirvožemio rūgštėjimas, tačiau ne mažiau svarbi ir nepakankama augalinė danga.
„Didžiausia problema Lietuvoje yra ta, kad neužauginame augalinės dangos. O kai jos nėra, atsiranda labai stipri dirvožemio erozija, ypač žiemos laikotarpiu arba tada, kai iškrenta gausios liūtys. Tokiais atvejais prarandame vertingiausią viršutinį dirvožemio sluoksnį“, – sakė ji.
Dar viena vis aktualesnė problema – dirvožemio užsandarinimas. Pasak dr. J.Aleinikovienės, urbanizuojant aplinką vis daugiau teritorijų padengiama asfaltu, trinkelėmis ar kitomis nelaidžiomis dangomis. Dėl to mažėja plotai, kuriuose gali augti augalai, blogėja natūralus lietaus vandens įsigėrimas į dirvožemį, silpnėja biologinė įvairovė.
Mokslininkė pabrėžė, kad nors kietosios dangos yra būtinos, svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir nepaaukoti daugiau gyvo dirvožemio, nei iš tiesų reikia.
Daugiau trąšų nereiškia daugiau naudos
Apie dirvožemio pokyčius iš praktinės pusės kalbėjo Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos vadovas ir nepriklausomas konsultantas Tautvydas Beinoras. Daugiau nei tris dešimtmečius žemės ūkyje dirbantis specialistas pasakojo, kad ilgą laiką ūkininkai siekė kuo didesnio derliaus, tačiau galiausiai susidūrė su problema – investicijos augo, o pelningumas ne.
„Atėjo laikas, kai mes nebegalime intensyviai auginti, dedame į dirvožemį daug mineralinių trąšų, bet nebegauname pelno. Tada pradėjome galvoti, ką darome ne taip ir ką galėtume pakeisti“, – pasakojo jis.
Dirvožemis yra gyvas, tai – mikroorganizmų namai.
Ieškodami sprendimų kai kurie ūkininkai pradėjo taikyti žaliuosius pūdymus, auginti daugiau ankštinių augalų, kurie natūraliai praturtina dirvą azotu, naudoti sėjomainą ir mažinti dirvos judinimą. Po kelerių metų rezultatai tapo akivaizdūs – dirvožemis pradėjo atsistatyti, o kartu augo ir ūkio pelningumas.
„Supratau, kad su chemikalais mes pelningumo nepakelsime, o ir dirvožemio nepagerinsime. Tos priemonės veikia prieš dirvožemio gyvybę. Dirvožemis yra gyvas, tai – mikroorganizmų namai. Kad jį išlaikytume gyvą, turime kiek įmanoma mažinti chemiją ir mineralines trąšas“, – paaiškino T.Beinoras.
Dirvožemio degradacija
Anot specialisto, nereikia sudėtingų laboratorinių tyrimų, kad suprastume, jog dirvožemis praranda gyvybingumą.
Jeigu ariant kyla dulkės, jei po stiprių liūčių žemė nuplaunama į griovius ir upelius, jei laukuose ilgai stovi vanduo arba dirva pradeda skilinėti – tai jau yra degradacijos požymiai.
T.Beinoras atkreipė dėmesį ir į netinkamo žemės dirbimo pasekmes. Tyrimai rodo, kad kuo dažniau ir giliau dirbama dirva, tuo daugiau anglies dvideginio iš jos prarandama. Lyginant su tiesiogine sėja, dirvą išdirbus iki 28 centimetrų gylio, CO₂ emisijos per pirmąją parą gali padidėti beveik penkiolika kartų.
Svarbi biologinė įvairovė
Dirvožemis, pasak T.Beinoro, negali būti sveikas be biologinės įvairovės. Jai svarbi sėjomaina, tarpiniai pasėliai, įvairūs augalai, gyvos šaknys dirvoje, pakelės ir natūralios augalų juostos.
Specialistas pateikė ir įdomių tyrimų duomenų. Viename kvadratiniame metre lauko gali būti daugiau kaip 160 tūkst. įvairių žolių sėklų, o vos 0,4 hektaro plote po kukurūzų derliaus nuėmimo suskaičiuojama iki 161 tūkst. vabzdžių plėšrūnų. Jie per vieną dieną sunaikina apie dešimtadalį piktžolių sėklų.
Anot jo, tai puikus pavyzdys, kaip gamta pati geba reguliuoti daugelį procesų, jeigu jai suteikiamos tinkamos sąlygos.
Mes nepaveldime žemės iš savo protėvių, mes ją skolinamės iš savo anūkų.
„Svarbiausia, jei norime pokytį padaryti aplinkoje, pirmiausia turime pokytį padaryti savo galvose. Savo laiku prisiminiau indėnų patarlę – mes nepaveldime žemės iš savo protėvių, mes ją skolinamės iš savo anūkų. Tie žodžiai mane sukrėtė ir privertė susimąstyti. Dirvožemis yra svarbiausia ūkininko gamybos priemonė, tačiau plačiau žiūrint – tai visos žmonijos turtas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Mikroorganizmų svarba
Biologas Laurynas Kaučikas į dirvožemį pažvelgė iš dar kitos perspektyvos. Jo teigimu, viena didžiausių klaidų, kalbant apie dirvožemį ir žemės ūkį, yra bandymas sudėtingus procesus suskaidyti į atskiras dalis ir vertinti jas atskirai.
Anot jo, dirvožemis, augalai, mikroorganizmai, vabzdžiai, gyvūnai ir žmogaus veikla sudaro vieną sistemą. Todėl ilgalaikiai sprendimai turi būti grindžiami visumos supratimu, o ne pavienių problemų sprendimu.
Biologas pasakojo, kad daugelis žmonių mikroorganizmus sieja tik su bakterijomis ar ligomis, tačiau iš tikrųjų su jų veikla susiduriame kasdien. Būtent mikroorganizmų dėka gaminamas kefyras, miso pasta, tempė ir daugybė kitų fermentuotų produktų.
Pasak L.Kaučiko, fermentacija yra puikus pavyzdys, kaip mikroorganizmai geba paversti organines medžiagas vertingais junginiais. Tie patys procesai nuolat vyksta ir dirvožemyje, kur bakterijos, grybai ir kiti mikroorganizmai skaido organines liekanas, dalyvauja maisto medžiagų apykaitoje ir padeda augalams pasisavinti jiems reikalingus elementus.
Kompostavimas ir gyvūnų vaidmuo
L.Kaučikas pabrėžė, kad tai, ką dažnai laikome atliekomis, gamtoje tampa maistu kitiems organizmams. Todėl vienas paprasčiausių būdų stiprinti dirvožemio gyvybingumą yra kompostavimas.
Mikroorganizmų įvairovė yra vienas svarbiausių sveiko dirvožemio požymių.
Pasak biologo, kuo ilgiau vyksta kompostavimo procesas, tuo įvairesnė mikroorganizmų bendruomenė susiformuoja. O būtent mikroorganizmų įvairovė yra vienas svarbiausių sveiko dirvožemio požymių.
Kalbėdamas apie dirvožemio atkūrimą, jis išskyrė ir gyvūnų vaidmenį. Sugrąžinus į teritoriją gyvulius ar paukščius, natūralūs procesai ima vykti gerokai sparčiau.
Biologas pasakojo apie praktinius pavyzdžius, kai dirvožemio regeneracijai buvo pasitelktos vištos. Kapstydamos žemę, lesdamos ir judindamos dirvos paviršių jos skatino biologinį aktyvumą, o pokyčiai tapo matomi jau po kelių savaičių. Pasak jo, tai rodo, kad gamtoje kiekvienas organizmas turi savo vaidmenį, o atkūrus natūralius ryšius tarp augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų dirvožemis atsigauna gerokai greičiau.
Visi specialistai sutiko dėl vieno – dirvožemis nėra neišsenkantis išteklius. Nuo jo priklauso mūsų maistas, vanduo, biologinė įvairovė ir aplinkos kokybė. Todėl rūpinimasis juo nėra vien ūkininkų ar mokslininkų reikalas – tai atsakomybė, kuri vienaip ar kitaip tenka kiekvienam iš mūsų.
„Projektu LOESS ir norime atkreipti visuomenės dėmesį į dirvožemį bei jo svarbą mūsų kasdieniniam gyvenimui. Projekte kuriame ir testuojame švietimo priemones mokykloms, aukštosioms mokykloms ir plačiajai visuomenei. Šios priemonės padeda geriau suprasti, kaip mūsų sprendimai veikia dirvožemio būklę ir kaip galime prisidėti prie jo išsaugojimo“, – sako projekto LOESS vadovė Lietuvoje, VšĮ Socialinių inovacijų instituto direktorė Ingrida Gečienė-Janulionė.
Daugiau informacijos apie projektą rasite: https://loess-project.eu/
