Labiau stebino skelbimo šaltinis – „The New York Times“ kelionių skiltis garsėja sudėtinga atranka ir griežtu žurnalistinės etikos kodu. Jų politikoje jau seniai gyvuoja punktas, kad jei per pastaruosius dvejus metus kandidatas vyko į visiškai apmokėtas darbo keliones, jie net nesvarsto to asmens kandidatūros, o tai beveik ištuština kandidatų sąrašą, portale Matadornetwork.com rašo kelionių žurnalistas Mattas Hershbergeris.
Kadangi per pastaruosius 15 metų žurnalistinių darbų pasiūla itin smarkiai sumažėjo, daugumai žmonių, norinčių tapti kelionių žurnalistais, teko pasitenkinti žurnalistams skirtomis nemokamomis kelionėmis ir darbu rašant publikacijas, kurios nenustato tokių griežtų ribų tarp savęs ir reklamuotojų. Tokios publikacijos dažniausiai reklamuoja „svajonių darbus“.
Dauguma kelionių rašytojų iš tiesų tiek daug nekeliauja, paprasčiausiai dėl to, kad jei nenori rašyti užsakyto straipsnio (už kurį tau sumokėjo kelione), keliones turi apsimokėti pats, o dirbant laisvai samdomu darbuotoju ir neturint patikimo fondo tai padaryti labai sudėtinga. Todėl tenka rasti būdų, kaip sujungti keliones su kitais dalykais, tokiais kaip bernvakario vakarėlis Čiarlstone arba Naujajame Orleane, įmonės kelionė į Kosta Riką arba vestuvės Toronte.
Trumpiau tariant, griežtas kelionių rašytojo etikos kodas yra ir rakštis sėdimojoj, ir brangus malonumas, tačiau tai to verta, jei turi planų dirbti vienam gerbiamiausių laikraščių pasaulyje. Tad perskaičius darbo aprašymą ir suvokus, kad „The New York Times“ pagaliau prisijungė prie „svajonių darbo“ klišės, daugelio mano kolegų atsakas buvo: „Kąąą?“
Keliavimas – tai naujas vartotojiškumas
„Svajonių darbo“ klišė yra daug didesnės tendencijos dalis; ši tendencija šlovina keliones kaip geriausia, ką žmogus gali veikti. Tai ypač populiaru tarp jaunesnių. Jaunoji karta pirmenybę labiau teikia patirčiai, o ne daiktams.
Mūsų karta augo tuo metu, kai Amerikoje žlugo vartotojiškumas, ir mes matėme, kad pirkdami ir turėdami daugiau daiktų žmonės netampa laimingesni. Todėl nusprendėme įgyti patirtis. Yra tyrimas, įrodantis, kad būtent tai padarys mus laimingesnius: apie šį tyrimą kalbėjo CNN, „Forbes“, „The Atlantic“. Tačiau dažnesnis keliavimas nereiškia, kad jaunesnioji karta nėra vartotojai, kaip ir jų tėvai. Tai tiesiog reiškia, kad jie vartoja kitokius dalykus. Ir nors patirtys iš tiesų padaro mus laimingesnius nei daiktai, vartotojiškumas yra varomas nepasitenkinimu, ir nesvarbu, ką renkatės vartoti.
Visa mąstysena sukurta taip, kad priverstų jus manyti, jog kažką praleidžiate, negyvenate visaverčio gyvenimo.
Apžvelkime mūsų „santykius“ su socialiniais tinklais: dienas praleidžiame žiūrėdami į draugų publikuotas nuotraukas, kaip jie metė darbą, kad galėtų keliauti (nuotraukos, beje, retai parodo jų banko sąskaitos likutį, jų skolas ir faktą, kad tuos pačius apatinius jie dėvi jau savaitę). Sekame „Instagram“ paskyras, kurias valdo moterys, kas dvi sekundes pusnuogės atsiduriančios prieš krioklį.
Žudančiai ilgų darbo valandų laiku ilgesingai grožimės nuostabių, paplūdimio viešbučių nuotraukomis. O nesuskaičiuojama daugybė straipsnių ragina mus įtraukti vieną ar kitą vietą į savo „privalu“ sąrašą. Šis sąrašas yra tiesiog pirkinių sąrašas, kuris taip pat primena, kad kada nors mirsite.
Visa mąstysena sukurta taip, kad priverstų jus manyti, jog kažką praleidžiate, negyvenate visaverčio gyvenimo. Ir jei padarėte tokią išvadą, na, sudie finansai – juk gyvenu tik kartą, todėl nusipirksiu lėktuvo bilietą ir visą turistinį paketą.
Mes, kelionių žiniasklaidos atstovai, turime pakankamai gerą tokio mąstymo paaiškinimą, ir tai yra ne vien todėl, kad norime padaryti žmones laimingus. Taip yra todėl, kad mes nuoširdžiai tikime ta populiaria „Facebook'e“ sklandančia Marko Twaino citata: „Kelionės yra priešnuodis prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui. Visaverčio požiūrio apie žmones ir daiktus neįgysime visą gyvenimą vegetuodami viename mažame pasaulio kampelyje.“
Tai nėra visiška tiesa, nes dauguma žmonių keliauja į užsienį, klaidžioja, nieko naujo neišmoksta ir laužo daiktus (Man labiau patinka Thomaso Fullerio citata: „Kelionės išmintingą paverčia išmintingesniu, o kvailį – kvailesniu.“). Tačiau dauguma žmonių tikrai pasikeičia iš pagrindų, ilgesnį laiką praleidę užsienyje ir neišvengiamai suvokę: „Oho, viskas iš tiesų gali būti kitaip kitose pasaulio vietose, o žmonės vis tiek ir toliau laimingai ir maloniai gyvena.“
Mes, kelionių rašytojai, matėme transformacinę kelionių galią. Mes patys ją patyrėme. Jei nuostabiausių Transilvanijos krioklių sąrašas didžiausią namisėdą ištrauks iš savo šalies į platųjį pasaulį – tegu.
Kelionės nepadaro mūsų laimingesnių
Sulaukęs 27-erių jau buvau aplankęs 5 žemynus, 37 šalis, šimtus miestų ir beveik dvejus savo gyvenimo metus praleidau gyvendamas užsienyje. Buvau kelionių rašytojas – dirbau savo svajonių darbą. Mečiau darbą biure, kad galėčiau pakeliauti – ir dariau pasaulį geresne vieta, padėdamas žmonėms išsijudinti ir jį tyrinėti. Mano skaitytojai, kaip maniau, bus laimingesni ir gyvens visavertį gyvenimą.
Jei tada būtumėte manęs paklausę, ar esu laimingas, ar gyvenimas visavertis? Į abu klausimus užtikrintai atsakyčiau „ne“.
Tačiau jei tada būtumėte manęs paklausę, ar esu laimingas, ar gyvenimas visavertis? Į abu klausimus užtikrintai atsakyčiau „ne“. Tuo metu kovojau su depresija, kuri išsivystė per keliones. Pradėjau įtarti, kad vienintelė priežastis, dėl kurios pradėjau keliauti, buvo mano įsitikinimas, kad esu neįdomus žmogus, ir kad vienintelis būdas tapti įdomiam yra nukeliauti į daugybę egzotiškų vietų ir patirti neįtikėtinų nuotykių. Buvau egzotiškose vietose, tačiau mano nuotykiai buvo suplanuoti ir viskam buvo pasiruošta, todėl jie nebuvo tokie neįtikėtini.
Keliaudamas taip pat tapau liūdnesnis. Daugelis žmonių pasakoja, koks nuostabus yra pasaulis, ir tai tiesa – tačiau jame taip pat gausu skurdo, kančių ir skausmo. Labai paprasta atsiriboti nuo uragano, karo ar žudynių, kai apie tai matai televizijos ekrane, tačiau tai daug sudėtingiau, kai buvai toje vietoje, kur visa tai nutiko, ir bendravai su žmonėmis, kuriems tai nutiko. Tie žmonės, priešingai nuo vaitojančių, rėkiančių aukų, rodomų naujienų reportaže, šypsosi ir juokiasi, taip pat, kaip jūs ir jūsų draugai, ir netikėtai suprantate bjaurią ir akivaizdžią tiesą – jie daug iškentė, ir jie yra tokie pat žmonės kaip ir jūs.
Be to, tam tikrose šalyse aplankė sudėtingi jausmai dėl to, kad esu amerikietis: Vietname, vaikštant tarp žmonių, kuriuos bombardavome ir nuodijome chemikalais; Salvadore, būnant tarp žmonių, kurių šeimas išžudė JAV žudikų būriai; Argentinoje, būnant tarp motinų, kurių vaikai „dingo“ per Purvinąjį karinių chuntų karą. Arba tiesiog būnant turistu Naujajame Orleane arba Barselonoje, kur turizmas išstūmė vietos gyventojus, nes nežmoniškai sukilo kainos, o vietos ekonomika subyrėjo.
Kalbant apie politiką, palaikau kairiuosius, tačiau didžiąją gyvenimo dalį maniau, kad Amerika buvo gėriui naudojama jėga, ir kad aš taip pat galiu skleisti gėrį. Buvo sunku ir toliau tuo tikėti, stovint šalia žmonių, kurie išgyveno didžiules, neįsivaizduojamas kančias, daugiausia mano šalies (ir mano) naudai. Keliavimas privertė mane suabejoti savo identitetu, o vėliau sekusi egzistencinė krizė (kuri galiausiai išėjo į naudą) keleriems metams pradangino mane depresijoje.
Kelionės padaro žmones išmintingesnius, bet mažiau laimingus.
Nauja citata
Kelionių industrijai vadovauja citatos. Yra M.Twaino citata, yra šv. Augustino „pasaulis yra knyga“ citata, ir daugelis kitų.
Į sąrašą reikia pridėti dar vieną. Tai Thomaso Jeffersono: „Kelionės padaro žmones išmintingesnius, bet mažiau laimingus.“
Smagu pafantazuoti apie kelionę aplink pasaulį, apie svajonių darbus prestižiniuose leidiniuose. Daug smagiau iš tiesų keliauti po pasaulį. Tačiau jei ir toliau tikėsite, kad kelionės pagydo siaurą mąstymą, padidina laimę ir garantuoja pilnatvę, nematysite viso paveikslo. Keliavimą – kažką nuostabaus – tai sumažina iki dar vienos tuščio, neapgalvoto vartotojiškumo formos. Svajonių darbas vis tiek lieka darbu. Pasaulis, apie kurį žinote šiek tiek daugiau, vis dar yra pasaulis. Jūs vis dar esate jūs. Nuo to nepabėgsite.
