Sekite 15min Google
Tačiau šį kartą pažvelkime šiuos gyvius iš mokslinės pusės. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto docentė dr. Grita Skujienė atsakė į svarbiausius klausimus apie šliužus ir pasidalino įdomia informacija apie jų ypatybes – kaip jie dauginasi, ar tikrai jų gleivės pavojingos ir kokias klaidas darome mes, žmonės, kad šliužų vis daugėja.
Mokslininkė sako, kad ispaniniai arionai yra svetimžemė šliužų rūšis, kuri įtraukta į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą dėl „populiacinio sprogimo“ (labai intensyvaus dauginimosi), grėsmės vietiniams šliužams ir žalos augalams. Ji paaiškino, kad ispaniniai arionai įtraukti į invazinių rūšių sąrašą, nes atitinka tris kriterijus:
1) juos atvežė, platina ir veisia žmonės (nebūtinai tiesiogiai);
2) jiems tinkamos sąlygos Lietuvoje gyventi ir veistis, todėl turime „populiacinį sprogimą“;
3) kelia grėsmes bioįvairovei ir yra žalingi.
Kaip paplito Lietuvoje
Greičiausiai daugeliui kyla klausimas, o kaip ši rūšis atsidūrė mūsų šalyje? „Ją atvežė žmogus su dekoratyviniais augalais (pirmiausia rasta Kauno Botanikos sode), bet paraleliškai buvo paplatinta per daugelį vietų – iš Lenkijos, Danijos, Anglijos, Latvijos – su įvairiais augalais, ypatingai vazoniniais. Taigi, kiekvienas, kuris savo sode ar sodyboje, miesto apželdinime ir kitur turi svetimžemių augalų, ypatingai nors vieną vazoną ar augalą iškeltą iš vazono – potencialiai yra šliužų platintojas. Tai akivaizdu ir iš tokių faktų – jei šalia gražios sodybos yra ,,šabakštyninė“ sodyba, kurios gyventojai išvykę ir praktiškai nesirodo, dėl šliužų antplūdžio kalti ne ,,šabakštyninės“ sodybos šeimininkai (jie nieko nekeitė, nieko nesodino ir nieko neatsivežė), o pirmiausia – gražiosios, nes jie turi augalus, su kuriais parsivežė ir šliužus), kurie „šabakštyniniame“ sode rado puikias sąlygas veistis“, – sako mokslininkė G.Skujienė.
Ji priduria, kad tolimesnį plitimą skatina netinkamas žmogaus elgesys: vaikomasi „svetimų“ augalų, nesistemingai ir netinkamai kovojama su problema, šliužai veisiami, neatsakingai lankomasi šliužais užkrėstose vietose.
Ispaniniai arionai daro tikrai nemažą žalą sodams, daržams ir žemės ūkiui. „Šliužai konkuruoja su žmonėmis dėl tų pačių augalų – ėda tai, ką augina žmogus sau, todėl žmonės labai pyksta ir patiria nuostolius; be to jie tuštinasi ten, kur paėda ir šliaužia – ant augalų ir kitur, palikdami šliūžes, kurios sunkiai nusiplauna, o ir estetinę išvaizdą žemės produkcijos labai pagadina“, – aiškina mokslininkė.
Be to, šliužai kelia grėsmę vietinėms augalų ir gyvūnų rūšims. Augalams dėl apgraužimo ir grybelinių ir bakterinių ligų užnešimo, gyvūnams – tai didiesiems arionams (įrašytiems į Lietuvos raudonąją knyga), nes kryžminasi ir pastarieji sulaukia nevaisingų palikuonių, todėl juos išstumia. Kitiems gyvūnams šliužai – tai maistas. Na, o žmogus (tai irgi gyvūnas), kaip minėjau reaguoja į šliužus kaip į konkurentus“, – sako mokslininkė.
Radote sklype šliužų? Ką geriausia daryti
Dr. Grita Skujienė sako, kad geriausia su šliužais kovoti protingais, ištestuotais Lietuvos sąlygomis būdais. Vengti ji pataria metaldehidinių moliuskocidų, kurie daugelyje Europos šalių jau uždrausti, nes gali įsiskverbti į gruntinius vandenis (Anglija užsiteršė savo geriamą vandenį), ir yra toksiški žinduoliams – šuniukai, ežiai, katės, vaikai gali apsinuodyti.
„Jeigu radote savo sklype invazinių šliužų – iš karto sunaikinkite, o tada – protingai pamąstykite, kur jų dar galima rasti. Pradėkite kovą nuo savo teritorijos sutvarkymo, vazoninių augalų ir dekoratyvinių „puošmenų“, statomų ant žemės, atsisakymo, kompostinių sutvarkymo ir pan.
O ar įmanoma visiškai išnaikinti šią rūšį Lietuvoje?
„Ne, nes dauguma žmonių juos toliau veisia, platina ir elgiasi neatsakingai“, – sako mokslininkė.
Įdomūs faktai: kaip dauginasi ir ar ėda viską, ką randa?
- Dauginimasis
Kaip aiškina mokslininkė – šliužai, kaip ir sraigės yra hermafroditai. Tiek šliužai, tiek sraigės poravimosi metu apsikeičia sperma ir kiekvienas saugo gautą spermą spermatekoje. Atėjus tinkamam laikui ta sperma apvaisinamos kiaušialąstės ir pradeda formuotis kiaušiniai.
Tai būdinga ir daugumai kitų sausumos sraigių. Skirtumas tik toks, kad pvz., vynuoginės sraigės turi meilės strėlių maišelį, kurio strėlytėmis aktyvuoja partnerį, tačiau jei partneris nepasiruošęs – poravimasis neįvyksta.
Šliužų atveju nustatyta, kad net nesubrendę šliužai poruojasi ir išlaiko spermą gyvybingą, kol patys subręsta. Tai šiuo atveju išimtis yra akivaizdi – nesubrendęs dar neperduoda spermos, bet priimti – priima, tokiu atveju – tik vienas (priėmęs) padės kiaušinius.
- Ar šliužų gleivės nuodingos?
Gleivės nėra nuodingos. Jos gali būti „neskanios“ dėl klampumo, lipnumo, gal dar yra koks specifinis „neskanumas“ (gamtoje tai įprastas reiškinys).
- Ar šliužai yra tarpiniai parazitų šeimininkai? Ar palietus juos reikėtų kruopščiai plauti rankas?
Iš dalies tai teisingas teiginys. Žmogus bendrai turi laikytis higienos – plikomis rankomis palietus vietą, kur lietėsi kitas žmogus – lygiai taip pat pavojinga, kaip ir šiuo atveju. Vaikus mokome prieš ką nors dedant į burną – nusiplauti rankas, čia galioja ta pati taisyklė.
- Ar pavojingi naminiams gyvūnams?
Arion vulgaris (anksčiau dažnai vadintas Arion lusitanicus) gali būti tam tikrų parazitinių nematodų tarpiniai šeimininkai, pvz., Angiostrongylus cantonensis – vadinamoji žiurkių plaučių kirmėlė. Žmonėms ir kai kuriems gyvūnams ji gali sukelti eozinofilinį meningitą (smegenų dangalų uždegimą). Tačiau Europoje ši rūšis paplitusi labai ribotai ir Lietuvoje nėra laikoma įprastu parazitu.
Europoje šunims daug aktualesnis yra Angiostrongylus vasorum – šunų širdies ir plaučių kirmėlė. Šliužai ir sraigės yra šio parazito tarpiniai šeimininkai, tačiau norint juo užsikrėsti, reikia suėsti patį šliužą, kuris turi būti užsikrėtęs šiuo parazitu.
„Lietuvoje tokių atvejų nesu girdėjus. Be to, anksti diagnozavus jos dažnai sėkmingai gydomos! Kita vertus, šliužai noriai suėda kitų gyvūnų išmatas (ten yra daug organikos) – tokiu būdu iš tiesų juose gali būti ir kitų parazitinių kirmėlių kiaušinių, patekusių su ėdamomis išmatomis, tačiau ir šiuo atveju reikia suėsti šliužą. Bet reikia nepamiršti, kad ir mylimiausi žmonių augintiniai – šunys – taip pat noriai suėda kitų šunų išmatas, o tie šuniniai gali būti ir laukiniai (pvz., lapės, usūriniai šunys), vadinasi kiekvienas augintinis – yra potencialus parazitinių kirmėlių nešiotojas, nes kiekvieną dieną, jei tik išeina į lauką, gali suėsti kitų užkrėstų šuninių išmatas – o tai reiškia, kad gali tapti, pvz., Echinokoko šeimininku ir perduoti žmogui ir kitiems augintiniams – echinokokozę per reprodukuojamus kiaušinius (vėlgi reikia prisiminti, kad normalus šuo išsivolioja visokiose išmatose, kad paslėptų savo kvapą). Taigi, kol kas pavojingesni yra patys augintiniai vieni kitiems ir jų šeimininkams, nei šliužai – augintiniams“, – paaiškina mokslininkė.
- Ar klaida šliužus barstyti druska? Ar tiesa, kad šliužai ėda šliužus?
„Ne, tai nėra klaida. Klausimas, kokio rezultato tikitės. Šliužų naikinimui naudojami įvairūs masalai – pvz., alus ir visokiausia „ kvapni“ organika, pvz., maisto atliekos kompostinėse ir panašiai. Jei yra masalų – svarbiausia tose vietose šliužus nuolat naikinti. Jei šliužai naikinami ir jų kūnai panaudojami masalui – tai bendrai geras sprendimas, nes nereikia pirkti papildomų medžiagų – tik naikinti. Vadinasi, žuvus šliužui, reikia sunaikinti ir prie lavono atšliaužusį – ir taip tvarkingai nuolat naikinti.
Tuo tarpu druska – pavojinga tuo, kad galite savo sodybą paversti ,,druskožemiu“, nes šliužų bus daug, o Lietuvoje dažni lietūs, tai reiškia, kad išbarstyti druskos kiekiai patenka į dirvožemį ir nesvarbu, ar su žuvusiu šliužu, ar tiesiog išbarsčius.
Čia matau kitą problemą – abiem būdais naikinami tik suaugę šliužai, „matomi“, kurių dalis jau būna sudėję kiaušinius. Vadinasi, tokia kova – bus kova su ,,vėjo malūnais“ – nuolatinė, nes žmogus naikina tik suaugusius („matomus“) ir kartu nieko nedaro, kad šliužai nesiveistų. O tam, kad nesiveistų reikalinga pora mėnesių ar net pusmečiu ankstesnė kova – tai būtų veisimosi vietų sutvarkymas, kiaušinių sunaikinimas, komposto peršaldymas (žiemą per šalčius vartant ir atidengiant galimas slėptuves), bei tikslingas veiksmingų (kurie nugaišina šliužus) moliuskocidų panaudojimas šliužų veisimosi vietose – jaunikliams (vos 5-10 mm šliužams, išsiritusiems iš kiaušinių), kai žmonės teigia, kad „šliužų dar nėra“. Jų yra, jei buvo pernai vasarą, tik jie maži ir žmonės nemoka jų pastebėti“, – sako mokslininkė G.Skujienė.
- Šliužai ėda viską, net ir kitus šliužus ir paukštelius?
Pasak mokslininkės, šliužai yra visaėdžiai. „Jei paukštelis mažai gyvybingas, gali suėsti ir jį, tokių atvejų yra aprašyta. Tik nieks nežino, kokios būklės buvo tas paukštelis. Nėra aprašyta, kad būtų suėsta visa dėtis tėvų, prižiūrinčių savo jauniklius, jaunikliai. Gandras irgi nukapoja ir išstumia iš lizdo mažai gyvybingą jauniklį – tai įprastinis reiškinys gyvūnų pasaulyje. Todėl tokio mažai gyvybingo paukščiuko sunaikinimas – tiesiog natūralus ciklas gamtoje“, – pasakoja G.Skujienė.