Sekite 15min Google
Pasirodo – visai nemažai. Šių metų aplinkos dizaino konferencijoje „Garden Style“ skirtingų sričių specialistai kalbėjo apie labai įvairius dalykus, tačiau iš jų gana aiškiai susidėliojo bendras vaizdas: apželdinimas šiandien jau seniai nėra vien klausimas, ką pasodinti ir kaip gražiai suderinti augalus.
Vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip želdiniai veikia biologinę įvairovę, kaip kuriama erdvė žmogui, kaip sodas keičiasi laikui bėgant ir ar jis turi vertę ne tik tada, kai viskas žydi pačiu gražiausiu metu. Tad iš visos konferencijos programos atrinkome kelias ryškiausias apželdinimo tendencijas, kurias verta žinoti ir profesionalui, ir savo kiemą kuriančiam žmogui, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Biologinė įvairovė nebėra tik gražus pažadas
Žydinti pieva prie biurų pastato atrodo gražiai. Galime sakyti, kad ji naudinga vabzdžiams. Bet kaip žinoti, ar taip iš tikrųjų yra?
Želdynų specialistė Ingrida Vainauskienė pristatė „Sanitex“ administracinio pastato aplinkos projektą, kurį kūrė UAB „Gruta“ komanda. Ten biologinė įvairovė buvo ne tik skatinama, bet ir realiai matuojama. Pasirodo, vabzdžių įvairovę galima nustatyti pagal ant žiedų paliktus jų DNR pėdsakus, net nesugaunant pačių vabzdžių.
Ir rezultatai įspūdingi. Žydinčios pievos mėginyje aptikta 208 339 DNR molekulės, nustatyti 75 taksonai ir 63 rūšys. Tarp jų – įvairios musės, blakės, tripsai, plėviasparniai, vabalai, drugiai, tinklasparniai, taip pat vorai ir erkės.
Privačiame kieme, žinoma, DNR mėginių rinkti neprivalome, bet ir mes galim savęs paklausti: ar mūsų sodas turi ką pasiūlyti ne tik žmogui? Ar jame yra skirtingų žydinčių augalų, vandens, prieglobsčio vietų vabzdžiams ir paukščiams? Ar kiekvieną kampą tikrai būtina nuskusti ir suvaldyti iki centimetro?
Pirmiausia – ne augalai, o žmogus
Dar viena aiški tendencija – sodas vis dažniau projektuojamas ne kaip augalų kolekcija, o kaip erdvė gyvenimui. Visada sakau, kad per didelė prabanga turėti kiemą ir jo neišnaudoti! O būtent taip dažnai ir atsitinka: pastatomas namas, atsiranda terasa, o visa kita – kažkas aplink, tas kas liko.
Apie tai kalbėjau konferencijos pradžioje, pristatydama „7 elementus, be kurių kiemas tarsi tuščias“. Džiugu, kad apželdinimo tendencijos nenusigręžia nuo žmogaus – dar daugiau, labai svarbu susigalvoti veiklų, ką veiksite kieme, ir kurti kiemą remiantis būtent tuo.
Ar norėsis valgyti lauke? Ar reikės vietos vaikams? Ar norėsime čia priimti draugus, ar turėti tylų kampą vienam žmogui su puodeliu kavos? Būtent todėl prieš sprendžiant, ką sodinti, verta susitarti, ką kieme norite veikti.
Iš to jau natūraliai atsiranda sodo zonos, takai, privatumas, pavėsis, akcentai ir augalai. Kitaip tariant, augalai ateina padėti sukurti gyvenimo scenarijų, o ne atvirkščiai.
Augalai tampa erdvės kūrimo priemone
Nyderlandų kraštovaizdžio architektas Arjan Boekel konferencijoje kalbėjo apie augalus per struktūrą, sluoksnius ir laiką. Jo pranešimas tarsi pratęsia mano mintį: augalai nėra vien dekoracija. Jais galima formuoti pačią erdvę.
Medžiai ir aukšti krūmai suteikia vertikalę ir mastelį, augalų masyvai gali uždengti ar atverti vaizdą, sukurti „sienas“, o pro paliktą tarpą nukreipti žvilgsnį į kitą sodo dalį. Net nedidelį kiemą galima suskaidyti į atskirus „kambarius“, ir tada jis iš karto tampa įdomesnis – atsiranda ką atrasti, o visas sklypas nebeatsiveria vienu žvilgsniu.
Čia svarbus ir dar vienas žodis – laikas.
Sodas nėra nuotrauka. Medžiai auga, daugiamečiai plečiasi, vieni augalai pradeda dominuoti, kiti išnyksta. Tai, kas pirmą vasarą atrodo gana kukliai, po penkerių ar dešimties metų gali tapti pagrindine sodo struktūra.
Ir nieko blogo čia nėra – o kaip tik dar įdomiau kurti, nes viskas nuolat keičiasi.
Mažiau „copy-paste“, daugiau konkrečios vietos
Nuolatinė kaita reiškia, kad galite nusižiūrėti augalų derinius – jūsų kieme jie vis tiek atrodys kitaip negu kažkur paveiksliuke.
Bet čia nesustokite: unikalumo gali suteikti:
- reti augalai – kaip tik daug tokių nematytų buvo pristatyta konferencijos parodoje;
- nestandartinės idėjos, kuriuos duoda pagrindą visam sodui.
Įdomų būdą ieškoti idėjų pristatė kraštovaizdžio architektė Agnė Dailidaitė (MB „Bauland“). Ji siūlo visų pirma atsispirti nuo kraštovaizdžio scenarijaus – ji siūlo galvoti, pro kur žmogus ateis, kurioje vietoje jis turi sustoti, kur turi atsiverti vaizdas, kur jis pritūps arba atsisės, pro kurią pusę išeis, ką matys ryte, o ką vakare. Kurdamas tokį scenarijų, gali suprasti, kurioje sodo vietoje reikia suoliuko, kurioje platesnio tako, ir pan.
Jos komanda šiuos dėsnius pritaiko dideliuose projektuose – jie kuria Mamutų parką Vilniuje, Molainių filtracijos parką Panevėžyje, Perkūno oželio skverą ir kitus nestandartinius objektus. Bet šį principą galima ir mažam sodui pritaikyti, ieškant idėjų.
Augalo grožio nebepakanka
Žinoma, konferencijoje daug kalbėta apie augalus. Apželdinimo tendencijos dar vis sukasi apie atsparius, patikimus, sveikus augalus – nauja yra tai, kad vis daugiau tokių galime rasti.
Prancūzų rožių selekcininkas Matthias Meilland kalbėjo apie šiuolaikines rožių veisles. Žinoma, rožė vis dar turi būti graži – kitaip kokia gi čia rožė. Tačiau šiandien selekcijoje vis svarbesni ir kiti dalykai: sveikumas, atsparumas ligoms, ilgas žydėjimas, patikimumas.
Tai atspindi platesnę tendenciją – augalą vertiname ne vien pagal jo gražiausią savaitę. Svarbu, kaip jis elgiasi visą sezoną, kiek priežiūros pareikalaus ir kaip įsilies į bendrą kompoziciją.
Keičiasi ir pats rožių naudojimas. Jos nebūtinai turi augti atskirame klasikiniame rožyne. Vis dažniau rožės komponuojamos su daugiamečiais augalais ir dekoratyvinėmis žolėmis – tampa viso želdyno dalimi, o ne vieniša jo žvaigžde.
Ugniavietė kaip kiemo traukos centras
Konferencijoje visuomet yra ir praktiškų dizaino temų – nes viską, kas gražu, reikia sukurti ir prižiūrėti.
Kateřina Zahradníková iš Čekijos kalbėjo apie ugniavietes ir lauko virtuves kaip susibūrimo kieme vietą. Estė Merilen Mentaal rodė privačių sodų projektus (labai poetiškas ir kartu labai praktiškas pranešimas). Visose šiose temose kartojosi žmogaus patirties klausimas.
Galime turėti labai gražų gėlyną, bet ar šalia jo yra kur prisėsti? Turime didelę terasą, bet ar joje patogu būti karštą vasaros popietę? Turime veją – o kas joje iš tiesų vyksta?
Kartais kiemui trūksta visai ne dar vieno augalo. Gal trūksta pavėsį kuriančio medžio, mažos sėdėjimo vietos, jaukesnio kampo ar tako, kuris ne tik nuveda iš taško A į tašką B, bet ir leidžia pakeliui kažką atrasti.
Todėl žmogaus mastelis tampa vis svarbesnis. Projektuojame ne planą, į kurį gražu žiūrėti iš viršaus, o vietą žmogui, kuris čia sėdi, eina, kalbasi ir žiūri.
Japoniškas sodas primena, kad geriems dalykams reikia laiko
Šarūnas Kasmauskas pristatė principus, kaip kūrė atsiveriančius vaizdus vadovaudamasis japoniško sodo tradicijomis, tačiau konferencijos auditoriją, panašu, labiausiai sužavėjo jo paties istorija.
Jau daugelį metų Kretingos rajone jis kuria didžiausią japonišką sodą Europoje. Įspūdį daro ne tik pats projekto mastas, bet ir tai, kad sodas pradėtas kurti be papildomo finansavimo – tiesiog iš labai stiprios idėjos ir noro ją įgyvendinti.
Po konferencijos, atsakydamas į lankytojų klausimus, Šarūnas rašė, kad pats savo sodo rezultatu pradėjo džiaugtis tik dabar, po 18 metų. O Japonijoje žmonės važiuoja grožėtis 200, 300 ar net 400 metų sodais.
Tai gerai primena dalyką, kurį šiuolaikiniame apželdinime kartais pamirštame: sodas nėra greitas rezultatas. Jis auga, bręsta ir keičiasi kartu su laiku.
Dar viena Šarūno mintis konferencijoje nuskambėjo netikėtai – pats gražiausias sodas jam yra žiemą. Kai nebėra žiedų ir ryškių spalvų, niekas neblaško dėmesio ir išryškėja tai, kas svarbiausia: medžių siluetai, akmenys, erdvė, vanduo, kompozicija ir ramybė.
Tai kartu ir labai geras testas bet kuriam sodui: ar jis vis dar įdomus tada, kai niekas nežydi?
Jei atsakymas „taip“, vadinasi, jame greičiausiai jau yra ne tik gražių augalų, bet ir stipri struktūra.
Šarūno pranešime daugeliui įsiminė ir jo santykis su kuriama vieta. Paklaustas, kas motyvuoja tiek metų tęsti tą pačią idėją, jis savo japonišką sodą pavadino tarsi dar vienu šeimos nariu – „čia yra sūnus“. Būtent toks atvirumas ir meilė savo darbui tapo viena stipriausių viso pranešimo dalių.
Taigi, kur juda apželdinimas?
Žiūrint į visas šias temas kartu, kryptis gana aiški.
Apželdinimas tolsta nuo vien dekoratyvaus požiūrio. Nebepakanka, kad būtų tiesiog gražu. Vis svarbiau, ar želdiniai iš tiesų padeda biologinei įvairovei, ar augalai patikimi ir tinkami konkrečiai vietai, ar sodas turi struktūrą ir išlieka įdomus ne tik žydėjimo pike.
Kartu vis daugiau dėmesio skiriama žmogui: kaip jis jausis toje erdvėje, ką joje veiks, ką matys, kur norės sustoti.
Ir dar – laikui. Geras sodas nebūtinai gražiausias antraisiais metais. Kartais jam reikia dešimtmečių.
Galbūt todėl svarbiausia šiuolaikinio apželdinimo tendencija yra visai paprasta: sodas vis mažiau suvokiamas kaip gražiai apželdintas plotas ir vis labiau – kaip gyva, ilgainiui besikeičianti erdvė žmogui ir gamtai.
