Svarbu – gultų plotis
Senojoje Varėnoje įsikūrusios „Edjustos“ bendrasavininkis Edvinas Zelionka pokyčius tiesiogiai sieja su praūžusia Covid-19 pandemija. Tuomet įmonė dūzgė dvejomis pamainomis, nes tūkstančiai didmiesčių gyventojų kėlėsi į kaimus ir staiga panoro įsirengti jaukią pirtį keliems žmonėms.
Seniau masiškai statytos ovalinės 3 metrų ilgio pirtys dabar keičiamos į didesnių langų, platesnių gultų labiau sveikatinimo procedūroms pritaikytus statinius.
„Tautiečiams tiesiog per brangu statyti pirtis iš 16–25 cm storio rąstų, o ir jų šiluminė varža kur kas prastesnė nei šiuolaikinių, kur sienos pagamintos iš medienos karkaso, naudojamos šiuolaikiškos izoliavimo, priešvėjinės ar garo izoliacinės medžiagos“, – sako Edvinas Zelionka.
Užsienyje kitos mados
Kitokių užsakymų sulaukia šalies įmonės, gabenančios pirtis svetur. „Viskas yra susprausta į tam tikrus rėmus. Svarbiausia – gabaritai transportavimui, lengvas surinkimas, estetiškumas ir išvaizda“,– sako „Wood Professionals“ įmonės vadovas Linas Satkūnas, kurio vadovaujama įmonė per savaitę pagamina nuo 20 iki 50 įvairių tipų pirtelių. Didžioji dalis mažeikiškių pirčių keliauja į užsienį.
O štai tėvynainiams skirtos pirtys, Lino teigimu, turi išsiskirti ne tik kokybe, bet ir kaina, nes priešingu atveju jas pirktume sumeistrautas kinų.
Dar kitas tendencijas įžvelgia Biržų „Tylos“ bendrovės vadovas Darius Žymantas. „Vokiečiai nori stiklo ir fasade, ir viduje – galbūt jie nori mėgautis buvimu pirtyje“, – svarsto Darius.
Jam pritaria ir „Edjustos“ vadovas. „Užsieniečiams kur kas svarbiau ne karščio išgavimo amplitudės, o estetinis grožis. Pirtys tiesiog turi įsilieti į landšaftą, o pro jų langus turi atsiverti tarpekliai ar gėlynai“, – šypteli E. Zelionka.
Suomių nepavejame
Dar kitas tendencijas įžvelgia Molėtų rajone esančiuose Giedraičiuose pirtis statančios „Aliumar“ bendrovės vadovas Jurijus Martemjanovas. „Žmonės nori grožio, romantikos ir šilumos. Pirtis tiesiog privalo būti atsipalaidavimo zona“, – šypteli Jurijus, kurio teigimu į mažesnius sklypus įspraudžiama pirtis 2-4 žmonėms, į didesnius – iki 8. Pigesnių pirčių karkasus Jurijus stato iš 4,4 cm termo medienos, o karkasines iš žymiai sudėtingesnių konstrukcijų.
Pirčių gamintojai pripažįsta, kad lietuviškas standartas beveik sutampa su olandišku, o štai preciziškiausi yra švedų ar suomių reikalavimai, kur skaičiuojamos šimtametės pirčių tradicijos. „Ideali vėdinimo sistema ir ilgalaikis ketaus bei akmenų įšildymas yra privalomos tokių pirčių sąlygos“, – sako ekspertai.
Pašnekovų vertinimu, lietuviai sparčiu tempu vaduojasi iš sovietinių pirčių epochos, bet mums dar labai toli iki suomių ar švedų lygio.
Štai į Suomiją iš Lietuvos kasmet keliauja šimtai sunkvežimių juodalksnio pirčių apdailai. O kur dar liepinės lentos su savo nepakartojamu kvapu.
Būtent Suomijos pirtyse drabužių nėra, vaikai „pradedami“ ankstyvą pavasarį su lyg gandrų sugrįžimu.
Tačiau seksologas, individualiosios psichologijos analitikas Viktoras Šapurovas kiek atsargiai vertina vokiečių ar suomių įpročius. „Pirties lankymas yra gana intymus veiksmas. Yra nemažai šalių, kur net į viešą pirtį ateina pilnai nusirengus. Mūsų ši mada nenugalėjo, – sako V. Šapurovas. – Jei pirtis skirta tik vienai šeimai, nemanyčiau, kad reiktų išsirengti. Pratintis prie nuogumo neverta, nes vaikai įpratę namie būti nuogais, panašiai pasielgs ir su klasiokais. Manau, kad vaikus reikia pratinti prie tos tvarkos, kuri paplitusi mūsų visuomenėje“.
Pasak V. Šapurovo, lietuviai skiriasi nuo vokiečių, todėl patalpose neverta naudoti daug stiklo, kad svetimi pamatytų. Reikia laikytis savo tradicijų, kol jos nepasikeis.
Visi kalbinti pašnekovai vieningi – lietuvių nebetenkina pusę dienos kūrenamos pirtys, į kurias galėdavai sukviesti pusę kaimo. Tautiečiai turėtų perimti užsienio patirtį, kur pirtis yra ne vanojimosi, o psichologinės relaksacijos vieta.
