Šiame sąraše gali atsirasti kiti kasdieniai daiktai, kurie mums būtini – vieni negali gyventi be indaplovės, o kiti – be automobilio. Tačiau viena, kai perkame, nes norime pasilengvinti gyvenimą ir buitį, gyventi komfortiškai, ir visai kas kita, kai tam tikrų daiktų pirkimas maskuoja mūsų pasitikėjimo stoką, menką savivertę ir virsta noru pasirodyti ir parodyti savo socialinį statusą visuomenėje.
Apie tai, kaip daiktai ir jų pirkimas gali būti susijęs su mūsų psichologija, kas slypi už nuolatinio noro pirkti ir kokiu nauju būdu demonstruojama socialinė padėtis, dalinasi psichologė Ania Žukaitė, sakydama, kad šiandien statusas rodo ne tik, kokius daiktus žmogus turi, bet ir ką gali sau leisti patirti.
Automobilius keičia kelionės ir sąmoningumas
Pasak psichologės, anksčiau žmonės savo statusą demonstravo aiškiai rodomais daiktais – nuo automobilio iki būsto ar laikrodžio ir vardinių drabužių. Šiandien statuso ženklai yra subtilesni ir daugiau psichologiniai, susiję ne tik su daiktais, bet ir su gyvenimo būdu. Statusą gali rodyti kelionės, kūno priežiūra, estetiški namai, sveikatingumas, sąmoningumas, tvarūs pasirinkimai ar net demonstratyvus perteklinio vartojimo atsisakymas. Kitaip tariant, žmogus gali komunikuoti savo socialinę padėtį ne tik per tai, ką perka, bet ir per tai, ko sąmoningai neperka.
Daiktas šiandien tampa atsakymu į „kas aš esu?“ Tai yra dėmesio atkreipimo dalis.
Statusas dabar persikelia ne į daiktus, bet į patirties, skonio, savikontrolės, tapatybės demonstravimą. Šiandien socialiniai tinklai stipriai veikia socialinį lyginimąsi. Nuomonės formuotojai ir jų kuriamas turinys dažnai skatina FOMO, mėgdžiojimą bei norą įsigyti tam tikrus daiktus, ypač tuos, kurie siejami su statusu.
Socialinė padėtis nebėra matuojama tik objektyviai, ji vis labiau išgyvenama ir subjektyviai. Kitaip tariant – ar aš atrodau pakankamai sėkmingas, o tai kyla iš tam tikrų poreikių – būti pamatytiems, išgirstiems, suprastiems ir priimtiems visuomenėje ir aplinkoje. Tai stiprus psichologinis poveikis, skatinantis mus pirkti, vartoti ir būti priimtiems tam tikroje aplinkoje.
Ką slepiame už pirkinių?
Kaip pastebi psichologė A.Žukaitė, vartojimas visuomenėje yra padidėjęs, ką patvirtina ir tyrimai. Tai susiję su mūsų aktyvumu socialinėje erdvėje, pirkimus skatina ir nuomonės formuotojai ne tik per daiktus, bet ir tam tikras būsenas, – gyvenimo požiūrį, būdą, stilių, jų demonstruojamą estetiką ir pan.
Projekte „Keisk požiūrį, o ne daiktus“, kurį organizuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra, dalinsimės tikromis istorijomis apie tai, kaip daiktus išsaugoti ir padėti jiems nugyventi ne tik antrą, bet ir kur kas daugiau gyvenimų.
„Daiktas šiandien tampa atsakymu į „kas aš esu?“ Tai yra dėmesio atkreipimo dalis. Pavyzdžiui, ekologiška gertuvė, išskirtinis interjeras, elektromobilis ar kosmetika gali veikti kaip socialinis signalas. Ne visada tai yra blogai. Problema prasideda tada, kai daiktai tampa savivertės atrama, kai manoma, kad esu vertingas tiek, kiek galiu parodyti. Čia noriu pabrėžti, kad daiktai ar gyvensena nėra blogas pasirinkimas, tačiau svarbu, kad tai rinktumėmės ne iš vidinio trūkumo ar noro pasirodyti, o dėl patogumo, pasimėgavimo ar gyvenimo kokybės“, – pastebi psichologė.
Jeigu viduje yra daug nerimo ir gėdos, vartojimas gali tapti greitu būdu pasijauti geriau.
Ji aiškina, kad, žvelgiant istoriškai, neseniai išgyvenome laiką, kai daugelis daiktų mums buvo nepasiekiami. Vėliau viskas sparčiai keitėsi ir daugėjo galimybių pirkti ir pirkimas tapo laisvės ir sėkmės simboliu. Daiktai Lietuvoje ne visada reiškia tik tuštybę – žmonės daiktus perka norėdami susikurti saugumą, ištrūkti iš stokos ir norą gyventi gerai.
„Yra atliktas tyrimas, kuris atskleidžia, kad materialistinės nuostatos skiriasi pagal amžių, išsilavinimą ir subjektyviai suvokiamas pajamas. Žemesnes pajamas gaunantys žmonės buvo labiau linkę siekti materialinės nuosavybės. Taigi, problema daiktai ir jų pirkimas tampa tada, kai žmogus jais bando užpildyti savo savivertę. Patys daiktai gali atlikti tam tikras psichologines funkcijas – suteikti saugumo jausmą, padėti priklausyti grupe (o tokį poreikį turime kiekvienas), parodyti tapatybę. Jeigu viduje yra daug nerimo ir gėdos, vartojimas gali tapti greitu būdu pasijauti geriau“, – įspėja psichologė.
Ji prideda, kad tas jausmas trumpalaikis ir po to vėl reikia naujo pirkinio ir įspūdžio.
Ar mes tampame pernelyg vartotojiški?
Pasak psichologės, kategoriškai teigti, kad didžioji dalis visuomenės yra tapę vartotojiški negalėtų, tačiau paklausti savęs perkant kelių klausimų yra sveika. Tarkime, ar perku, nes man to reikia ir tai pagerins mano gyvenimo kokybę ir mano savijautą; ar dėl to, jog noriu pasirodyti prieš kitus, pasigirti?
Daiktai savaime nėra problema. Problema atsiranda tada, kai per juos bandome įrodyti savo vertę.
„Statuso vaikymasis ir įrodinėjimas nėra tinkamas pasirinkimas, tačiau nemaža dalis būtent to ir siekia. Žvelgiant į pasaulines tendencijas atsakymas aiškus – vartojimas auga, tačiau ar augs ateityje, pasakyti sunku. Čia veikia sąmoningumas, kuris, beje, irgi yra tam tikrai vartojimo forma ir statuso parodymas. Vienus jis gali paskatinti vartoti čia ir dabar, nes gyvenimas atrodo neapibrėžtas, o kitus – priešingai, paskatinti permąstyti, kas iš tikrųjų svarbu: saugumas, santykiai, sveikata, kokybė, o ne kiekis. Taigi viskas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Pokyčiai vyksta jau dabar ir tik ateityje matysime, kur link viskas pakryps“, – aiškino A.Žukaitė.
„Daiktai savaime nėra problema. Problema atsiranda tada, kai per juos bandome įrodyti savo vertę. Kuo žmogus labiau jaučiasi pakankamas viduje, tuo mažiau jam reikia tai nuolat patvirtinti išorėje“, – apibendrina A. Žukaitė.
Ką žmogui suteikia galimybė atnaujinti jau tai, ką turi
Savo patirtimi, kodėl daiktus atnaujinti yra svabu dėl daugelio priežasčių, dalinasi Vainora Blaškevičiūtė. Ji sako, kad ją įkvepia, tai, kad šiuos darbus galima pasidaryti labai greitai, sutaupyti (pirkti naujus baldus kainuoja gerokai daugiau), taip pat tai padeda išreikšti savo asmenybę ir pritaikyti baldą prie interjero.
„Esu aplankius nemažai sendaiktynų, o keliaujant ir apsistojant apartamentuose, tenka susidurti su pačių šeimininkų sukurtu interjeru, kur gali pamatyti senus ir naujus baldus kartu. Mane nustebindavo, kaip gerai gali atrodyti senas, visiškai neatnaujinas apsilupęs baldas ir naujas šalia. Būtent tai man irgi tapo įkvėpimu“, – sako Vainora, atnaujinimo kelyje įgavusi daugybę įgūdžių ir šiandien be vargo galinti atlikti ne vieną darbą, kad ir persidažyti sienas.
Ji priduria, kad laisvė naudotis visais įrankiais ir tai, kad gali savo namus pakeisti kaip tik nori, yra puiki saviraiška ir leidžia susikurti išskirtinius namus labai minimaliomis sąlygomis.
„Sugebėjimas kurti ir nuolat keisti namus yra įdomu, tavęs tai nepririša ir neįpareigoja. Nemanau, kad susikūrus interjerą juo ir būsi patenkintas dešimt metų. Galimybė atnaujinti prireikus, suteikia laisvės ir ramybės jausmą“, – sako Vainora.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Atliekų prevencijos viešinimas“
