Žinoma, tokius rūbelius galima atiduoti kitiems, tačiau galima pasirinkti ir dar vieną kelią – paversti juos nauju, širdžiai mielu kūriniu. Būtent tuo nuo 2020-ųjų užsiima kaunietė Justina Rakauskienė, įkūrusi įmonę „Skiautinukas“. Moteris iš, atrodytų, paprastų, bet ypatingą istoriją turinčių drabužių kuria pledus, saugančius brangiausias gyvenimo akimirkas.
Ne tik audiniai, bet ir istorijos
Kaip pasakoja Justina, kūryba ją lydėjo nuo pat mažens – ji mėgo piešti, plušėjo prie įvairių rankdarbių. Visgi siuvimą moteris atrado vėliau – jau tik gimus vaikams.
„Tyliai pasvajodavau, bet nesiryždavau. Vyras buvo tas, kuris paskatino – padovanojo pirmąją siuvimo mašiną. Taip ir prasidėjo draugystė su tekstile. Šio amato išmokau savarankiškai, per bandymus, eksperimentavimą“, – atvirauja pašnekovė.
Išbandydama įvairias kūrybines kryptis, moteris atrado, jog užsienyje siuvėjai nenaudojamus drabužius paverčia unikaliais pledais, kurie ne tik sušildo, bet ir saugo prisiminimus. Ši idėja Justiną sužavėjo – norėjosi išbandyti pačiai ir pažiūrėti, kokią istoriją galima sudėlioti iš artimiausių žmonių drabužių.
Projekte „Keisk požiūrį, o ne daiktus“, kurį organizuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra prie Aplinkos ministerijos dalinsimės tikromis istorijomis apie tai, kaip daiktus išsaugoti ir padėti jiems nugyventi ne tik antrą, bet ir kur kas daugiau gyvenimų.
Taip gimė ir pirmasis jos darbas – labai asmeniškas, kupinas šeimos kasdienybės detalių. „Pamenu, panaudojau vyro marškinėlius, vieno sūnaus patalynę ir kito pižamą“, – prisimena kūrėja.
Tikiu, kad beveik viskas gali būti panaudota kitaip – tereikia pakeisti požiūrį. Ir tada daiktai vėl tampa prasmingi
Nors iš pradžių tai buvo tik bandymas, netrukus jis įgavo gilesnę prasmę. Paaiškėjo, kad tokie kūriniai reikalingi ne tik jai pačiai. „Savo bandymais visuomet dalinuosi socialiniuose tinkluose. Taip mane atrado kitos mamos, kurioms pasirodė prasminga tai, ką darau“, – sako kaunietė.
Matydama poreikį, Justina netrukus ėmė iš žmonių priiminėti užsakymus. Kartu su jais į jos rankas pradėjo keliauti ne tik audiniai, bet ir jautrios, dažnai labai asmeniškos istorijos.
„Dažnai tai būna patys pirmieji drabužėliai, kartais labai mažiukai – ankstukų, kartais ilgai rinkti – įvairių dydžių“, – pasakoja ji. Tokie užsakymai neretai tampa ne tik kūrybiniu darbu, bet ir emociniu procesu.
„Mane jaudina tai, kad manimi pasitiki, man patiki pirmuosius drabužėlius, su kuriais kartais mamoms sunku išsiskirti. Būna, net įvardija, kad sunku perduoti, lyg paleisti tam tikrą etapą“, – atvirauja Justina.
Rezultatas giliai sujaudina
Nors „Skiautinukas“ daugeliui pirmiausia asocijuojasi su pledais, kūrėja sako, kad jos veikla tuo neapsiriboja. Žmonėms paprašius, ji gamina ir žaisliukus bei dekoratyvines pagalvėles, o kai užsakymų mažiau, atsiranda erdvės ir kitokiems kūriniams, pavyzdžiui, krepšiams.
Pasak Justinos, kiekvienas gaminys gimsta skirtingai. Kartais viską padiktuoja pats audinys ar įkvėpimas, o kartais – aiškūs žmonių pageidavimai: „Moterys dažnai ateina jau žinodamos, ko nori. Taip, pavyzdžiui, ir atsirado liūtuko žaislas – klientė norėjo būtent liūto.“
Į kūrybos procesą, pašnekovės teigimu, žmonės įsitraukia labai skirtingai – vieni visiškai ja pasitiki, duoda laisvę kurti, kiti, priešingai, nori dalyvauti kiekviename žingsnyje. „Per kiekvieną etapą parašau, aptariame detales, yra galimybė koreguoti siuvimo procesą“, – aiškina moteris.
Smagiausia ir svarbiausia, anot jos, yra tai, jog galutinis rezultatas žmones visada giliai sujaudina. „Dažnai mamos rašo, kad patiko labiau, nei tikėjosi, kad liko nustebintos, susigraudino ir panašiai“, – šypsosi kūrėja.
Nors, pasak Justinos, į ją besikreipdami žmonės ne visada akcentuoja tai darantys dėl tvarumo, jai pačiai šis aspektas yra be galo svarbus. Kaunietė pabrėžia kartais net jaučianti šiokį tokį spaudimą suvokdama, kiek daug daiktų yra aplink mus ir kaip greitai jie tampa nereikalingi.
Mane jaudina tai, kad manimi pasitiki, man patiki pirmuosius drabužėlius, su kuriais kartais mamoms sunku išsiskirti.
„Man norisi kurti iš to, kas jau pagaminta – iš išaugtų drabužėlių, iš audinių atraižų, kurios per mažos masinei gamybai, bet vis dar turi vertę. Tikiu, kad beveik viskas gali būti panaudota kitaip – tereikia pakeisti požiūrį. Ir tada daiktai vėl tampa prasmingi“, – tikina moteris.
Kūrėja ne tik pati įgyvendina šią idėją, bet ir stengiasi ja dalintis su kitais. Vesdama mokymus, ji aktyviai rodo, kad prisiminimų saugojimas gali būti prieinamas kiekvienam.
„Ne visi gali ar nori užsisakyti gaminį, bet tai nereiškia, kad jie negali susikurti kažko prasmingo patys. Dalindamasi noriu juos padrąsinti ir parodyti, kad tai yra įmanoma“, – teigia Justina.
