Sveikas užsiėmimas Alexui virto veikiau nesveiku persivarginimu. Jis ir protiškai, ir fiziškai jau yra išvargęs, bet vis tiek – nenustoja bėgioti.
Bėgiojimo nauda tiek kūnui, tiek ir protui yra nenuginčijama, tačiau kartais šio gėrio gali būti ir per daug. Tai ypač galioja ilgojo nuotolio bėgikams, kadangi jie vis didina savo treniravimosi krūvį ir galiausiai tampa itin konkurencingais. Būtent jiems ir kyla didžiausia rizika persijungti nuo sveiko mąstymo „Aš noriu bėgioti“ į nesveiką mąstymą „Aš privalau bėgioti“.
Atminkite – jūs privalote kvėpuoti, valgyti, gerti ir miegoti. Bėgti jūs neprivalote.
Kaip tai nutinka?
Sakykime, pradedate bėgioti, nes norite džiaugtis savo kūno formomis ir sveiku svoriu. Pabandote ir suprantate, kad ši veikla jums patinka, taigi bėgiojate ir toliau.
Po mėnesio pastebite, kad drabužiai priglunda kur kas dailiau, tada jūsų išvaizdos pokyčius pagiria kolegos darbe, draugai ar giminaičiai. Pamažu jūsų bėgimo laikas greitėja, jūs pasiekiate savo nusistatytus tikslus, aplenkiate savo bėgiojimo bičiulius, o bėgdamas galiausiai juntate jus užliejusią energiją.
Bet to vis negana.
Galiausiai tie penki kilometrai tokio ankstesnio pasitenkinimo savimi jums nesuteikia, tad savo trasą pailginate iki 10 km. O šis pridėtas laikas reiškia, kad jau nebeturite laiko pietums su draugais. Bet kam tai rūpi? Žmonės sako, kad atrodote puikiai, tampate vis greitesni, o ir jaučiatės tiesiog nuostabiai. Ir taip savo ribų peržengimas gali tęstis ir toliau. Kodėl nuo 10 km nepereiti prie maratono?
Pavojus šioje situacijoje iškyla tuomet, kai žmogaus savivertė tampa priklausoma ir neatsiejama nuo bėgiojimo. Kai bėgimas jau yra nebe hobis, o neatsiejama savastis. Taigi jeigu nustosite bėgioti, kas gi tada jūs esate?
Jei nustosite bėgioti ar sumažinsite savo krūvį, tuomet visi tie puikūs dalykai, kuriuos patiriate, staiga taip pat išnyks? Taigi „privalote“ bėgioti, kad išlaikytumėte savo savivertę. Jums atrodo logiška, kad kuo daugiau bėgiosite, tuo geriau jausitės, turėsite geresnį socialinį statusą, o dėl to – ir kur kas didesnį pasitikėjimą savimi. Taigi sau įsikalate į galvą: „Aš privalau bėgioti, nes kitaip būsiu bevertis niekas“.
Pavojus iškyla tuomet, kai žmogaus savivertė tampa priklausoma ir neatsiejama nuo bėgiojimo.
Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie jaudinasi dėl savo išvaizdos ir figūros, itin lengvai gali tapti priklausomi nuo sporto. Būdamas sporto psichologu savo darbe gan dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie perdėtai yra perėmę atleto tapatybę ir kurie mano, kad jų kaip atletų sėkmė kartu atspindi ir jų kaip žmogaus vertę.
Man sekasi kaip atletui, tad vadinasi aš esu vertingas. Man nesiseka kaip atletui, tad vadinasi aš esu niekam tikęs. Man privalo sektis, nes ant ribos yra mano savivertė.
Bėgikai negali garantuoti sėkmės, taigi taip jie save pastato į nesaugią padėtį. Mūsų tyrimai rodo, kad žmonės, kurių savivertė priklauso nuo jų sėkmės ar pasiekimų, psichologiškai jaučiasi daug blogiau.
Tokie įsitikinimai, kaip „aš privalau“ arba „aš būsiu niekam tikęs, jei to nepadarysiu“, kai kuriose psichoterapijose laikomi nelogiškais. Ir nors jie gali skambėti motyvuojančiai, jie kartu atneša ir didelį emocinį bei fizinį išsekimą.
Atminkite – jūs privalote kvėpuoti, valgyti, gerti ir miegoti. Bėgti jūs neprivalote. Labai svarbu tai suprasti. Taigi „aš privalau“ ir „aš būsiu niekam tikęs, jei to nepadarysiu“, turėtų mintyse virsti: „aš noriu bėgioti, bet to daryti neprivalau“ ir „jei nebėgiosiu, būsiu nusivylęs, bet nebūsiu niekam tikęs“.
Jei manote, kad rizikuojate ir jūs išsivystyti nesveiką santykį su bėgiojimu, priminkite sau, kad bėgimas yra pasirinkimas. Nepasiektas tikslas ar praleista treniruotė tikai nepradžiugins, bet kartu tai ne pasaulio pabaiga.
Atminkite, kad jūsų bėgimo pasiekimai neapibrėžia jūsų kaip žmogaus, jūs esate daugiau nei tiesiog bėgikas. Būdamas geras bėgikas, netapsite geru žmogumi, taip pat kaip ir būdamas blogas bėgikas, netapsite blogu žmogumi.
