Abi kūrėjos yra orientuotos į tvarią madą, ne kartą dalyvavo įvairiuose renginiuose, kūrė ir įgyvendino su tvarumu susijusius projektus.
Kaip pasakoja Vida, nors šiuo metu kailinių atnaujinimas liko kaip hobis, tačiau ji vis dar turi klientų, kurie prašo savo kailiniams suteikti naują veidą. „Buvome įkūrę prekės ženklą, kurio tikslas buvo kurti kaip įmanoma tvariau. Tiesa, viskas prasidėjo gerokai anksčiau“, – pasakojo kūrėja, šiuo metu dirbanti su namų tekstile iš vilnos ir medvilnės.
„Visa ši idėja kilo dėl to, kad mano mama ilgus metus dirbo kailių fabrike, o paskui, jam užsidarius, įkūrė savo įmonę, kur gamino kailinius iš avikailio. Aš prisimenu, kaip žaisdavau pas mamą darbe ir ten po stalais dėžėse būdavo kailių gabaliukai likę nuo pasiūtų kailinių. Aš susigalvojau sau užsiėmimą ir dėjau tuos gabaliukus į katalogus.
O su laiku mačiau, kaip mama dirba. Būdavo, kad iš tų atlikusių gabaliukų mama siūdavo kailinius ir juos parduodavo gerokai pigiau nei pagrindinę produkciją. Man tai būdavo taip nelogiška – juk tai rankų darbas, sugaišti daug laiko, kodėl parduoti pigiau?“, – prisiminimais dalinosi Vida.
Turinio projekte „Keisk požiūrį, o ne daiktus“, kurį organizuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra, dalinsimės tikromis istorijomis apie tai, kaip daiktus išsaugoti ir padėti jiems nugyventi ne tik antrą, bet ir kur kas daugiau gyvenimų.
Dizainerė toliau pasakoja, kad vėliau ir pačiai pradėjus kurti ir nusprendus savo gyvenimo veiklą susieti su drabužių kūrimu, net jos magistrinis darbas buvo apie tai, kaip panaudoti kailių atraižas, kurios lieka nuo kailinių gamybos, kitaip tariant – antrines žaliavas. Kaip sukurti tokį dizainą, kad jis pakeltų gaminio iš antrinių žaliavų kainą?
Būtent taip ir gimė tvarus verslas ir kailinių prikėlimas antram gyvenimui. Kaip sako abi moterys, jos buvo vienos pirmųjų, pakvietusių kurti tvariai ir pasiūliusių tokią paslaugą.
Svarbu ir tai, kad persiūti kailinius žmonės atneša vedini ne tik tvarumo, bet ir sentimentų, prisiminimų.
Naujas veidas kailiniams
Vida kartu su Anželika atnaujindavo kailinius, suteikdamos jiems naują išvaizdą, pridėdamos spalvų, ir pakeisdamos modelį – seni kailiniai sužibėdavo visiškai naujai. Kaip sako Andželika, atėjus klientui ir atnešus kailinius, vykdavo diskusija, ko jis norėtų, kaip įsivaizduoja galutinį rezultatą, kokių nori spalvų, kokią viziją turi.
„Nebuvo žmonių, kurie nebūtų patenkinti. Man teko siūti net ir rankinę su kailio detalėmis. Tai tik parodo, kaip plačiai gali panaudoti daiktą ir jis toliau tarnauja kažkam kitam kitokia forma. Tu gauni visiškai naują daiktą“, – pasakoja Andželika ir paaiškina, kad tai visiškas rankų darbas, savotiška meditacija, kai kuri kailinius iš atraižų ir gabaliukų.
Ji priduria, kad kailiniai dažniausiai atkeliaudavo paveldėti iš šeimos, atiduoti ar anksčiau dėvėti, bet jau „morališkai“ pasenę. Kai kurie būdavo pirkti iš padėvėtų drabužių parduotuvių, būdavo ir suėstų kandžių ar perduotų iš kartos į kartą.
Vida kartu su Anželika atnaujindavo kailinius, suteikdamos jiems naują išvaizdą, pridėdamos spalvų, ir pakeisdamos modelį – seni kailiniai sužibėdavo visiškai naujai.
Vida antrina, kad turbūt nerastume nei vienos šeimos, kurios spintoje nebūtų kaboję seni kailiniai, tad ar tikrai juos reikėtų išmesti? Ypač, kai yra galimybės atnaujinti ir paversti moderniais bei nešioti dar metų metus. „Su audiniais yra viena – jeigu nukirpai per daug, nieko nepadarysi, o štai kailio apdirbimas pasižymi tuo, kad jis tempiasi, o ir persiuvant yra paprasčiau“, – aiškina Vida.
Svarbu ir tai, kad persiūti kailinius žmonės atneša vedini ne tik tvarumo, bet ir sentimentų, prisiminimų, pavyzdžiui, jeigu kailinius dėvėjo artimas žmogus. „Teko ne kartą atnaujinti kailinius klientams, kurie atnešė savo mamos kailinius“, – sako Vida.
Andželika ir Vida pritaria, kad kailinių atnaujinimas yra labai individualus darbas, mat priklauso ne tik nuo žmogaus norų, bet ir nuo to, kaip kailiniai buvo laikomi, iš ko pasiūti, kiek jiems metų ir panašiai.
„Vieni nori minimaliai pakeisti modelį, kiti ieško didesnio pokyčio, nori, kad kailiniai būtų išskirtiniai, spalvingi. Bet kuriuo atveju visiems verta pagalvoti apie tvarumą – nepirkti naujo, o išsaugoti seną, kurį dar galėsite nešioti metų metus. Ypač, jeigu tai paveldėtas daiktas, turintis ypatingą reikšmę. Kviečiame atsigręžti į tikruosius poreikius, ilgaamžiškumą, o ne į impulsyvius pirkinius, kurie tarnauja labai trumpai“, – ragina kūrėjos.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Atliekų prevencijos viešinimas“ .
