Visžalių medžių, vainikų ir girliandų naudojimas amžinajam gyvenimui simbolizuoti buvo senovės egiptiečių, kinų ir hebrajų paprotys, rašo „Britannica“. Tuo tarpu medžių garbinimas buvo įprastas tarp pagonių europiečių ir išliko po jų atsivertimo į krikščionybę.
Štai skandinavai per Naujuosius Metus puošdavo namus ir tvartą visžaliais augalais – taip tikėjo atbaidysią velnią, o per Kalėdas pastatydavo eglutę paukščiams. Šis paprotys niekur nedingo ir vėliau, be to, buvo užfiksuotas ir Vokietijoje. Šiose šalyse būdavo įprasta per viduržiemio šventes pastatyti kalėdinę eglutę prie įėjimo į namus arba jų viduje.
Vis dėlto šiuolaikinė Kalėdų eglutė atsirado vakarų Vokietijoje. Pagrindinis populiaraus viduramžių spektaklio apie Adomą ir Ievą rekvizitas buvo „rojaus medis“ – obuoliais apkabinta eglė, kuri simbolizavo Edeno sodą. Vokiečiai gruodžio 24 d., per religinę Adomo ir Ievos šventę, tokią eglę pasistatydavo savo namuose.
Ant „rojaus medžio“ žmonės kabindavo ostijas (simbolizuojančias eucharistinę ostiją, krikščionišką atpirkimo ženklą). Vėlesnėje tradicijoje ostijos buvo pakeistos įvairių formų sausainiais. Dažnai būdavo pridedamos žvakės, simbolizuojančios Kristų kaip pasaulio šviesą.
Tame pačiame kambaryje stovėdavo „Kalėdų piramidė“ – trikampė medinė konstrukcija su lentynomis kalėdinėms figūrėlėms laikyti, papuošta visžaliais augalais, žvakėmis ir žvaigžde. XVI amžiuje „Kalėdų piramidė“ ir „rojaus medis“ susijungė ir tapo Kalėdų eglute.
Šis paprotys XVIII amžiuje buvo plačiai paplitęs tarp vokiečių liuteronų, tačiau tik kitame amžiuje Kalėdų eglutė tapo giliai įsišaknijusia vokiečių tradicija. Į Angliją Kalėdų eglutė atkeliavo XIX amžiaus pradžioje, o išpopuliarėjo to paties amžiaus viduryje, Vokietijoje gimusio princo Alberto, karalienės Viktorijos vyro, dėka.
Viktorijos laikų eglutė buvo puošiama žaislais ir mažomis dovanėlėmis, žvakėmis, saldainiais, spragintų kukurūzų virvelėmis ir puošniais pyragaičiais, prie šakų pririštais juostelėmis ir popierinėmis grandinėlėmis.
Kalėdų eglutės, kurias į Šiaurės Ameriką atvežė vokiečių kolonistai dar XVII amžiuje, XIX amžiuje buvo mados viršūnėje. Jos taip pat buvo populiarios Austrijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje ir Nyderlanduose. Kinijoje ir Japonijoje Kalėdų eglutės, kurias XIX ir XX amžiuje atvežė Vakarų misionieriai, buvo puošiamos sudėtingais popieriaus raštais.
Tradicija Lietuvoje
Kaip aiškinama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, tradicija per Kalėdas puošti eglutę pirmiausia atsirado didikų rūmuose ir dvaruose. Lietuviškuose šaltiniuose kalėdinė eglutė pirmą kartą paminėta 1853 metais – savo dienoraštyje Antanas Baranauskas aprašė Vainute matytą eglutę.
XIX a. pabaigoje šventes su papuoštomis eglutėmis ir dovanėlėmis vaikams pradėta rengti rusiškose mokyklose (pirmosios minimos 1896 metais Salake, Skaudvilėje, Ukmergėje), taip norėta pritraukti slaptosiose daraktorių mokyklose mokytus lietuvių vaikus.
Iš pradžių tokie vakarėliai lietuvių buvo sutikti priešiškai, teigiant, jog tai nėra lietuvių tradicija. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kariai kalėdines eglutes puošdavo blindažuose (lauko slėptuvėse), prie eglučių pakviesdavo ir kaimo vaikus.
Tarpukariu Švietimo ministerija ragino eglutės šventes organizuoti mokyklose. Eglučių puošimo tradicija pradėjo plisti tarp gyventojų (pirmiausia miesto), nes, pasak etnologo Liberto Klimkos, eglė lietuvių tautosakoje ir gyvensenoje nuo senų laikų užėmė ypatingą vietą – minima pasakose, jos piešiniais puošiami buities daiktai, velykiniai margučiai, stilizuoti motyvai atsispindi audinių ir mezginių raštuose, eglišakiais nubarstomi takeliai palydint mirusiuosius į paskutinę kelionę.
Kaime maža eglutė dažnai būdavo pakabinama pirkioje prie sijos, greta šiaudų sodo. Eglutės šakelės buvo puošiamos sausainiais, spalvotuose popierėliuose įvyniotais saldainiais, šiaudiniais žaisliukais, kankorėžiais. XX a. 3 dešimtmetyje ant eglės šakučių pradėta dėlioti vatos gumulėlius imituojant sniegą, puošti pirktiniais žaisliukais, mažomis žvakutėmis, vėliau išpopuliarėjo lempučių girliandos.
