Viskas prasidėjo tuomet, kai moteris dirbo lauke netoli besiganančių avių, esant sausam ir karštam rugsėjo orui.
Kaip nurodoma medicininėje ataskaitoje, moteris pastebėjo daugybę musių, skraidančių aplink jos veidą. Maždaug po savaitės jai pasireiškė skausmas sinusų srityje, rašo „The New York Post“.
Per kelias artimiausias savaites graikei pasireiškė stiprus kosulys, tačiau kitų reikšmingų simptomų nebuvo. Situacija iš esmės pasikeitė spalio 15 dieną, kai moteris iščiaudėjo į kirmėlę panašų darinį.
Vėliau ausų, nosies ir gerklės specialistas chirurginiu būdu iš sinusų moteriai pašalino dešimt lervų ir vieną lėliukę.
Po gydymo, įskaitant nosies gleivinės paburkimą mažinančius vaistus, pacientė visiškai pasveiko. Panašių simptomų tarp jos bendradarbių nenustatyta.
Pašalintų organizmų DNR tyrimai parodė, kad tai buvo avių nosinių musių (Oestrus ovis) lervos. Šis parazitas paprastai vystosi avių ir ožkų nosies takuose, o žmonėms tokie atvejai yra itin reti.
Iki šiol užfiksuota tik keletas atvejų, kai šios rūšies lervos aptiktos žmogaus organizme, dažniausiai akių srityje. Tokiais atvejais lervos paprastai neperžengdavo pirmosios vystymosi stadijos.
Vis dėlto naujesni duomenys rodo, kad tam tikromis aplinkybėmis jos gali vystytis toliau, ypač jei žmogaus imuninė sistema yra nusilpusi arba esama anatominių nosies takų pakitimų.
Minėtos pacientės atveju nustatyta ryški nosies pertvaros deformacija. Manoma, kad būtent ši anatomija sudarė sąlygas lervoms ne tik išlikti sinusų ertmėse, bet ir tęsti vystymąsi, net pasiekiant lėliukės stadiją. Tai laikyta „biologiškai neįmanomu“ reiškiniu net ir įprastų šio parazito šeimininkų organizmuose.
Įprastai avių nosinių musių lervos vystosi gyvūnų nosies takuose, o vėliau pašalinamos į aplinką, kur dirvožemyje pereina į lėliukės stadiją. Tuo tarpu įstrigusios sinusų ertmėse jos paprastai žūva – išdžiūsta, suyra arba sukalkėja, kartais sukeldamos antrines bakterines infekcijas.
Sveika sinusų aplinka paprastai nėra palanki tokiam vystymuisi dėl netinkamos temperatūros, drėgmės, gleivių bei aktyvios imuninės sistemos reakcijos. Tačiau šiuo atveju anatominiai ypatumai galėjo pakeisti šias sąlygas ir sudaryti palankesnę terpę parazitams.
Tyrėjai taip pat svarsto alternatyvią, labiau nerimą keliančią hipotezę: galbūt šis atvejis rodo galimą parazito prisitaikymą prie žmogaus organizmo, leidžiant jam užbaigti visą vystymosi ciklą žmoguje.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tokios išvados kol kas yra preliminarios, ir būtini papildomi tyrimai, siekiant tiksliau įvertinti šio parazito biologines galimybes bei riziką žmonėms.
