– Žmogžudysčių tyrėjas – jau vien šios pareigos priverčia suklusti. Tikriausiai vakarėliuose tai tampa pagrindine pokalbių tema, vos žmonės sužino, kuo užsiimate?
– David M. Seil: Daugeliui tai tikrai atrodo labai įdomu, jūs teisus. Būtų puiku, jei tai taptų savotišku raktu kalbėti ne apie kraupias nusikaltimų detales, o apie psichikos sveikatą. Knygoje pasakoju apie savo santykį su šiuo darbu, kuriuo užsiimu jau beveik 20 metų. Labai tikiuosi pasiekti žmones, kurie su šia tema paprastai nesusiduria, ir galbūt suteikti jiems naudingą impulsą dar prieš tampant per vėlu.
– Ar prisimenate pirmą kartą, kai matėte lavoną?
– Seil: Taip. Situacija buvo absurdiška. Stovėjau ant geležinkelio bėgių – jaunas vyras buvo šokęs po traukiniu. Kaip dažnai nutinka tokiais atvejais, kūno dalys būna išsibarsčiusios net iki šimto metrų atstumu. Netoli manęs stovėjo kolegė, kuri susidomėjusi kalbėjosi su mano patyrusiu komandos partneriu. Jis mandagiai paragino ją pasitraukti į šalį, nes: „Tu stovi smegenyse...“
– Atvirai kalbant, tai skamba nepakeliamai. Iškart supranti, kodėl jums taip svarbu kalbėti apie emocinio krūvio valdymą.
– Seil: Tačiau tikrasis emocinis krūvis atėjo netrukus po to. Prie kūno radome raktus ir asmens dokumentą. Norėdami išsiaiškinti, ar yra savižudybės požymių, nuvykome į jo butą. Apsižvalgėme ir iš tiesų radome atsisveikinimo laišką. Tada staiga atsivėrė durys, ir įėjo moteris su skalbinių krepšiu rankose: „Ką jūs darote mano sūnaus bute?“ Tokios akimirkos gali būti gerokai sunkesnės nei pats lavonas.
Tada staiga atsivėrė durys, ir įėjo moteris su skalbinių krepšiu rankose: „Ką jūs darote mano sūnaus bute?“ Tokios akimirkos gali būti gerokai sunkesnės nei pats lavonas.
– Ar dar prisimenate, ką jai pasakėte? Kaip bandėte ją palaikyti, nuraminti?
– Seil: Tiesą sakant, ne. Šių detalių nebeatsimenu.
– Gal išstūmėte iš atminties?
– Seil: Labai gali būti. Esu matęs daugiau nei 500 lavonų. Žinoma, tai palieka pėdsakų. Esu matęs, kaip kolega iš motinos rankų turėjo paimti jos mirusį vaiką. Iki šiol girdžiu vyro balsą, kuris tyliai kartojo: „To negali būti...“ Arba brolį, kuris rėkė prie sienos, nes neleidome jam prieiti prie vietos, kur gulėjo jo sesers kūnas.
Tyrėjas turi daryti tai, kas nėra parašyta jokiame įstatyme – ištverti. Ištverti, kad negali pateikti tikrų atsakymų. Ištverti, kad žodžiai „man labai gaila“ nieko nepakeičia. Ištverti, kad turi eiti toliau, nors kiti tuo metu sustoja.
– Skamba beveik rezignuotai... Gal todėl, kad iš esmės nė vienas žmogus pasaulyje nemoka gerai tvarkytis su tokiomis situacijomis?
– Seil: Aš matau kitaip. Manau, kad kaip žmogžudysčių tyrėjas su tuo susitvarkau gerai. Profesionaliai. Kai mirtis ištinka asmeniniame gyvenime, ir aš pats stoviu bejėgis. Tačiau kaip policijos pareigūnas turiu užduotį: kokia buvo mirties priežastis? Renku informaciją, apklausiu liudytojus – ir kai ataskaita baigta, galiu išeiti. Net privalau. Turiu save saugoti, jei noriu dirbti šį darbą.
Kai mirtis ištinka asmeniniame gyvenime, ir aš pats stoviu bejėgis. Tačiau kaip policijos pareigūnas turiu užduotį: kokia buvo mirties priežastis?
– Ar tai viena svarbiausių pamokų, kurią norite perduoti skaitytojams?
– Seil: Mano pagrindinė pamoka yra tokia: man – ir galiausiai mano aplinkai – padeda tai, kai lieku arti savęs ir rūpinuosi savimi. Net ir itin sunkiomis situacijomis. Manau, kad iš esmės tai tinka visiems žmonėms. Kai turi aiškią užduotį, jautiesi mažiau bejėgis.
– Ar jums pačiam taip buvo nutikę?
– Seil: Neturėjau perdegimo ar kažko panašaus. Bet taip, buvo sunkus laikotarpis, ir kūnas parodė mano ribas. Aiškiai pajutau, kad taip tęstis nebegali. Kita vertus, mano darbas man visada teikė daug pasitenkinimo. Manau, kad esu geras apklausų pareigūnas. Moku bendrauti su žmonėmis, esu tas tipas, kuriam žmonės atsiveria.
Be to, dirbdamas žmogžudysčių tyrėju mėgau pažvelgti į absurdiškiausias realybes. Kiekviena darbo diena atneša naujų patirčių – ir už tai savotiškai esi apdovanojamas.
– Ką turite omenyje sakydamas „esi apdovanojamas“?
– Seil: Pavyzdžiui, apklausose – kai žmogus atsiveria. Kai gimsta pasitikėjimas. Net su žiauriausiu nusikaltėliu bendrauju pagarbiai ir atvirai. Taip gaunu daugiau informacijos.
– Vadinasi, pagarba ir mandagumas – tai strategija?
– Seil: Ir taip, ir ne. Tikrai nesu smurtautojų gerbėjas. Tačiau žinau: jei šioje vietoje nesu atsargus, žmogus užsisklendžia.
– Kodėl atsakėte „ir taip, ir ne“?
– Seil: Nes paprastas „taip“ būtų pernelyg supaprastinta. Geriems darbo rezultatams reikia gebėti pažvelgti iš kito perspektyvos. Jei žmogų iš anksto pasmerkiu – jau pralaimėjau. Be to, realybė daug sudėtingesnė. Daugelis nusikaltėlių anksčiau patys buvo aukos. Daugelis užaugo aplinkoje, kur smurtas buvo kasdienybė. Kai kurie niekada neturėjo jokio šanso.
– Knygoje nuolat kalbate apie „Circle of Control“ – įtakos ratą.
– Seil: Taip. Kur aš dar turiu kontrolę? Ir kur ją pradedu prarasti? Jei neužduodame sau šių klausimų, lengvai pasiekiame perdegimo ribą – tiek individualiai, tiek kaip visuomenė.
Paprastas pavyzdys – pyktis dėl D.Trumpo. Galima siaubingai dėl jo pykti, tačiau verta savęs paklausti, kokį konkretų poveikį tai turi. Kaip privatūs žmonės negalime jo nuversti ar perrinkti. Galime išlieti pyktį – taip. Tačiau ilgainiui tai atims labai daug energijos, o tada tapsime mažiau pajėgūs veikti ten, kur iš tiesų galėtume kažką pakeisti. Turime atpažinti savo ribas.
Tai sakau ne tam, kad pateisinčiau tam tikrą elgesį. Sakau todėl, kad esu įsitikinęs – žmonės yra daug sudėtingesni, nei mums atrodo. Ir visuomenė tik išloštų, jei dažniau pabandytume pakeisti perspektyvą. Beveik nė vienas žmogus savo veiksmų nelaiko blogais. Dauguma žmogžudysčių įvyksta neplanuotai – tiesiog situacijos eskaluojasi.
Ir čia vėl grįžtame prie mano profesinės rolės: kitaip nei artimieji, aš gebu bendrauti su įtariamuoju ar kaltininku. Tai naudinga ir man pačiam – kaip žmogui bei profesinėje veikloje. Esu įsitikinęs, kad toks požiūris praverstų ir kitų profesijų atstovams.
– Užsiminėte, kad jūsų gyvenime buvo sunkus laikotarpis. Gal galite pasakyti konkrečiau?
– Seil: Kaip jau sakiau, geras tyrėjas buvau visada. Ir pozityvus žmogus taip pat – toks tiesiog mano būdas. Tai atrodė puikus pagrindas sėkmei, kurios sulaukiau, ir pripažinimui. Tačiau būtent tada nutiko tai, ką patiria daugelis žmonių: kuo daugiau pagyrimų sulaukdavau, tuo daugiau norėjau duoti. Ir štai problema – visiškai nebesirūpinau savimi.
