Sekite 15min Google
Moteris nesitikėjo, kad didžiausia staigmena jos lauks ne miške, o jau namuose. Grįžusios su dukra jos ėmė tvarkyti surinktus grybus ir ruošėsi juos virti.
„Kai perpjoviau tą grybą, net išsigandau. Jis akimirksniu pradėjo mėlynuoti – kuo ilgiau žiūrėjau, tuo mėlynesnis darėsi. Dar niekada nebuvau mačiusi, kad grybas taip pasikeistų“, – prisimena portalo 15min skaitytoja.
Iš pradžių moteris net nežinojo, ką galvoti – ar toks grybas apskritai valgomas, ar jo pamėlynavimas nerodo, kad jis nuodingas.
„Pagalvojau, kad gal geriau nerizikuoti. Juk nežinai, kas čia per grybas. Todėl jį tiesiog išmečiau, o voveraites pasilikau“, – sako ji.
Vis dėlto smalsumas liko. Irena norėjo sužinoti, ką iš tiesų buvo radusi miške ir kodėl perpjautas grybas taip stipriai pamėlynavo.
„Įdomiausia buvo tai, kad miške jis atrodė visai normaliai. Tik namuose, kai perpjoviau, pamačiau tą mėlynavimą. Įdomu, ar ir kiti grybautojai yra su tuo susidūrę?“ – svarsto moteris.
Ar šie grybai tikrai pavojingi?
Kadangi pati Irena nebuvo tikra, ką parsinešė iš miško, į jos istoriją pažvelgti paprašėme grybus gerai išmanančio specialisto.
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius, iš moters apibūdinimo atpažinęs grybą, paaiškino, kad tai – melsvėjantysis šilbaravykis. Mikologas šį grybą net vadina „grybautoju siaubu“.
Kodėl perpjautas jis taip staigiai pamėlynuoja, ar tokį grybą galima dėti į puodą ir kaip jį atskirti nuo kitų šilbaravykių – apie visa tai J.Kasparavičius papasakojo interviu 15min.
– Kodėl melsvėjantysis šilbaravykis perpjautas ar pažeistas pamėlynuoja – kas tuo metu vyksta grybo viduje?
– Grybo minkštimo ląstelėse yra junginys, vadinamas variegatine rūgštimi – natūralus oranžinės spalvos grybų pigmentas. Šios medžiagos pavadinimas susijęs su tuo, kad pirmiausiai ji buvo išskirta iš geltonojo kazlėko, arba makavyko, kurio lotyniškas pavadinimas yra Suillus variegatus. Kai šilbaravykis perpjaunamas, perlaužiamas ar suspaudžiamas, dalies jo ląstelių struktūra suardoma ir variegatinė rūgštis sureaguoja su atmosferos deguonimi. Reakcija nėra visai savaiminė, ją katalizuoja grybe esantys specifiniai fermentai – oksidazės.
Reakcijos meru susidaro nestabili ryškiai mėlynos spalvos medžiaga chinonmetidas. Ilgainiui ši mėlyna medžiaga gali toliau oksiduotis, blukti arba virsti pilkšvai ruda (virsdama kitais pigmentais). Pradinė medžiaga (variegatinė rūgštis) pasižymi stipriomis antioksidacinėmis savybėmis ir yra grybo naudojama ne grybautojams ar gyvūnams gąsdinti, o negyvoje medienoje esantiems geležies junginiams redukuoti. Kitaip sakant, skaldyti kai kuriuos negyvos medienos junginius. Galimas daiktas, kad ji dalyvauja ir gynybinėse grybo reakcijose.
– Ar ryškus grybo mėlynavimas reiškia, kad jis nuodingas, ar tai tėra klaidinantis žmonių įsitikinimas?
– Kadangi šios medžiagos esama turbūt visuose baravykiniuose grybuose, tarp jų ir tikriniame baravyke (nors ir labai mažai, todėl mes jo mėlynavimo ir nematome, nors jis tikrai vyksta), o dauguma jų yra geri valgomi grybai, tai panašu, kad jokios didesnės neigiamos įtakos daugumos mūsų organizmams ji nedaro. Gali netgi būti atvirkščiai, tai yra ji gali būti naudinga.
Šis grybas yra labai geras pavyzdys, kad mes, žmonės, grybų nesuprantame arba suprantame juos klaidingai. Mums yra įprasta, kad tiek mūsų oda, tiek visokių augalinės kilmės darinių spalva keičiasi juos pažeidus arba jiems irstant. Deja, grybų pasaulyje yra truputį kitaip, bet mes viską vertiname pagal savo supratimą ir pojūčius, kurie grybų atveju mus negailestingai apgauna.
Dėl šios priežasties renkant grybus negalima pasikliauti savo jausmais ar nuojautomis. Vienintelis mūsų patarėjas ar padėjėjas yra konkrečių grybų požymių žinojimas, visokie grybų atlasai ir grybų atpažinimo programėlės arba grybus pažįstantys žmonės. Šį grybą termiškai apdorojant ar džiovinant, mėlyna spalva visiškai išnyksta, o grybo minkštimas vėl tampa baltas arba įgauna švelnų gelsvą atspalvį.
– Kaip atskirti melsvėjantįjį šilbaravykį nuo kitų panašių grybų – su kokiais grybais grybautojai jį dažniausiai supainioja?
– Šilbaravykius renka tikrai ne kiekvienas grybautojas. Net ir tie, kurie pažįsta. Nelenda mėlynuojantys grybai žmonėms į gerklę ir baigta. Dažniausiai juos, bent jau iš toliau, painioja su kazlėkais, išblukusiais baravykais, aitriaisiais pušynbaravykiais ar šviesiais aksombaravykiais. Yra buvęs palaikytas net šėtonbaravykiu – kas gi daugiau taip mėlynuos.
Dažniausiai šilbaravykis su niekuo nepainiojamas dėl jo mėlynavimo tik paėmus į rankas. Dažnai neryškios mėlynos spalvos „kraujosrūvos“ gali būti stebimos ir ant augančio neliesto grybo. Ar tai kokios krušos, labai intensyvaus lietaus ar, atvirkščiai, labai karšto, sauso oro poveikio pasekmės – neaišku.
Jo kepurėlė balsva, kreminė, šiaudų ar smėlio spalvos. Jos paviršius yra matinis, sausas, o ne glitus ir šiurkščiai plaušuotas (atrodo tarsi veltinis ar šiek tiek pūkuotas). Dažniausiai užauga nuo 5 iki 15 cm skersmens. Kepurėlės apačia jaunų grybų balsva, o senesnių šiek tiek pagelsta. Kotas kepurėlės spalvos, lygus, neturi nei kai kuriems baravykams būdingo „tinklelio,“ nei kitų spalvų taškelių ar smulkių žvynelių, išilginių reljefiškai išsikišančių pluoštų. Jis – santykinai storas, pilnaviduris, tačiau senesnių grybų kotai dažnai turi ertmių, ypač apatinėje dalyje (tai yra būdingas šilbaravykių genties bruožas).
– Ar melsvėjantysis šilbaravykis yra geras, valgomas grybas? Ar pamėlynavusi jo dalis išlieka saugi vartoti?
– Iš to, kas jau pasakyta aišku, kad tai yra geras, valgomas grybas. Jeigu kas nepatingėtų šviežią šilbaravykį sutrupinti ar supjaustyti į smulkiausius gabalėlius, galėtų įsitikinti, kad jis mėlynuoja absoliučiai visas. Todėl skirstyti jį į pamėlynavusias ir nepamėlynavusias dalis nėra jokios prasmės. Jeigu jis šviežias, nesudžiūvęs, neištižęs, nesmirda, tai jį galima vartoti.
Nėra duomenų apie melsvėjančiojo šilbaravykio vartojimą liaudies medicinoje, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad jo vaisiakūniuose, be kitų grybams būdingų medžiagų, yra didelė biologiškai aktyvių 1,3-1,6-β-D-gliukanų koncentracija. Kai kurių tyrimų duomenimis, šie polisacharidai gali teigiamai veikti bendrą imunitetą, o taip pat pasižymi antioksidaciniu poveikiu. Mėlyną spalvą suteikianti variegatinė rūgštis taip pat yra stiprus antioksidantas. Tų, kurie šį grybą renka, jis vertinamas kaip maistingas ir skanus.
– Kuriose Lietuvos vietose ir kokiuose miškuose šį grybą galima dažniausiai aptikti? Ar šiemet jo gali būti daugiau nei įprastai?
– Melsvėjantysis šilbaravykis auga visoje Lietuvoje, nėra retas, bet ir labai dažnu jį sunkoka pavadinti. Mėgsta lengvus, smėlingus dirvožemius. Jam tinka ir lapuočių, ir spygliuočių miškai, bet dažniausiai auga prie pušų, su kuriomis yra ir fiziškai susijęs, – sudaro mikorizę su jų šaknimis. Mėgsta atviresnes, šviesias vietas.
Kadangi retas grybautojas juos renka, o jie neauga didelėmis grupėmis, dažniau auga pavieniui, tai, nors ir nėra labai reti, bet net ir tie, kurie juos renka, paprastai, niekada neprirenka daug. Jų derliai, kaip ir kitų grybų, įvairiais metais svyruoja, tačiau spręsti apie jų gausumą yra sunkoka. Dėl nepastovių, permainingų orų kyla tam tikrų abejonių dėl galimo didelio jų derliaus šiais metais.