Jolitai – 67 metai, Vidmantui – 73. Abu – tautodailininkai, tiesa, Jolita kūrybą pastaraisiais metais kiek atidėjusi. Ją pakeitė meilė varlėms. Kai lankiausi jų namuose Vilkaviškyje, Vido rankose kaip tik gimė nauja varlė – iš medžio, žmonai. Toli gražu ne pirma.
Namuose varlės jau seniai nebetelpa, tad didžioji kolekcijos dalis persikėlusi į buvusį ūkinį pastatą, paverstą mažu muziejumi.
– Jolita, pradėkime pokalbį nuo jūsų varlių. Kiek jų turite?
Jolita: Gerų – apie porą tūkstančių. Kitų net neskaičiuoju.
– Iš kur jos?
Jolita: Dabar sunku, nes nebeliko kuistukų – sendaikčių turgelių. Anksčiau jie buvo dideli, tikri lobynai. Nauji dalykai parduotuvėse neįdomūs – viskas kartojasi, nieko naujo. Kuistukuose galėdavai rasti ką nors unikalaus. Lietuvoje yra varlių kolekcininkų asociacija, Lukšiuose, kur įkurtas varlių muziejus, jų apie 7 tūkstančiai – visas sklypas skirtas varlėms.
Yra viena moteris Klaipėdoje – ji padėdavo kuistukuose atrasti perlų, „iškrapštydavo“ informaciją, net firmų pavadinimus, žinodavo, kas ir iš kur. Be to, dalyvauja aukcionuose, tad kartais ir mums pavyksta ką nors vertingo įsigyti. Man nereikia dešimties varlių vien tam, kad turėčiau. Geriau viena – gera.
– Kiek gali kainuoti gera kolekcinė varlė?
Jolita: Visaip. Labai gerų esu gavusi dovanų iš sūnaus šeimos. Buvo toks Tomas Dragas – jis jau miręs, bet jo varlių be šimto ar dviejų šimtų eurų nenusipirksi. Jos – „gaudomos“ kolekcionierių. Iš jo turiu dvi – su dokumentais, kolekciniai darbai. Malonu, kai žinai, ką turi.
Yra ir vyro drožtų varlių. Nors jis paprastai drožia rimtesnius darbus, bet, pasikraipęs, išdrožia ir varles. Tarkime, štai plastmasinė varlė – ji bevertė, bet labai graži. Tai vyras pagal ją drožia.
Vidmantas: Sunkiausia, kai reikia kažką konkretaus padaryti. O kai drožiu paprastą varlę iš galvos – lengva. Pagal save padarai.
Jolita: O man norisi išsaugoti. Pats daiktas gražus, tad įgauna kitus marškinius. Su varlėmis yra ir anekdotinių situacijų. Kartą su anūke važiavome apsipirkti ir netikėtai užmačiau varlę su fėja. Pinigų daugiau neturiu. Spėkit, kur atsidūrė apsipirkimui skirti pinigai? Nusipirkau varlę!
– O gyvos varlės – patinka?
Jolita: Man jos gražios. Yra labai gražių – pavyzdžiui, lapalaipės. Nuostabios varlės. Bet niekada neturėjau noro jų laikyti, nors pažįstu tokių, kurie bandė. Tai gana sudėtinga – reikia sąlygų. Jei per televizorių rodo laidą apie varles – pažiūriu. Jei straipsnis – paskaitau.
– Jūsų kasdienybė – ir vyro priežiūra. Kas nutiko?
Vidmantas: Buvau darbe, įvyko nelaimingas atsitikimas.
Jolita: Marijampolėje dirbo vairuotoju. Sugedo mašina, reikėjo ją suremontuoti. Specialiu keltuvu reikėjo pakelti vieną detalę, tada Vidas palindo pataisyti, o ji – netyčia atsileido. Visas svoris – ant nugaros.
Vidmantas: Smūgis į kuprą – ir stuburas lūžo. Man tada buvo 38-eri. Iš pradžių dar galėjau sėdėti, bet kai paleido iš ligoninės – neturėjau vežimėlio. Jis buvo pažadėtas per pusę metų. Tuo tarpu bandžiau šliaužioti grindimis. Ir tada – ties „obuoliu“ (šlaunikaulio galva) lūžo kaulas. Tačiau vienas „geras“ daktaras sakė: visiems taip būna.
Taip ir gyvenam. Visas gyvenimas – lovoje. Ir tik dvi padėtys: ant nugaros arba ant pilvo. Bet ką, Dieve, darysi.
Jolita: Jam pasidarė negera, į lovą vos įsikrapštėm, o gydytojas liepė mankštintis. To daryti nebuvo galima. Pamankštinau... ir sutrupinau kaulą galutinai. Dabar jis suaugęs kaip monolitas.
Bandė operuoti – nepadėjo. Taip ir gyvenam. Visas gyvenimas – lovoje. Ir tik dvi padėtys: ant nugaros arba ant pilvo. Bet ką, Dieve, darysi. Diskutavome neseniai – jeigu tu žinotum, žmogau, kas tavęs laukia, gal daug ko nedarytum. Bet tiesiog gyveni.
– Nuolat ant patalo. Kaip saugotės nuo pragulų?
Jolita: Būna visko. Pasakysiu taip – sėmenys, sėmenys ir dar kartą sėmenys. Turime specialią pagalvę – brolio šeima padovanojo. Ji labai gerai prisitaiko prie kūno.
Vidmantas: Buvo ir pragulų.
Jolita: Bet išsigydėme. Yra dirbtinė oda, ir jeigu nebijai, galima su ja gydyti, bet reikalų yra. Pradėjus naudoti, būna labai blogai – atsiranda kvapai, žmogus išsigąsta ir nustoja. O taip ir turi būti – žaizdos turi išsivalyti. Ir ant nugaros, ir ant pilvo, ir ant kelių buvo.
– Drožyba atsirado po traumos?
Vidmantas: Po. Jei niekuo neužsiimsi – išprotėsi. Tiesiai į durnyną. Iš karto sakiau: ką aš drošiu gulėdamas ant pilvo? Šaukštą šiokį tokį išdrožiau, o paskui povaliai... Taip ir pradėjau. Atsirado įrankių, įsivažiavau. Dabar, pažiūrėjus į pirmuosius gaminius, pasakytum: čia ne mano darbas.
Jolita: Kokį grožį išdrožia! Ir kiek smulkmeniškai – jei kas ištrupa, baisus piktumas. Kitas nė dėmesio nekreiptų, o jis – ne. Net jei raštą sumaišydavo – atiduodavo kam nors, kad tik po akimis nebūtų.
Mes abu esame liaudies menininkai, tautodailininkai. Aš dabar esu aptingusi, bet buvo laikas, kai daug piešiau, drožiau paveiksliukus. Esu labai nepastovus žmogus – tik varlės mano gyvenime pastovios! Iš ko tik nesu bandžiusi kurti – turbūt tik iš akmens dar ne. Visos kitos medžiagos išbandytos. Šiemet kūriau kiaušinius. Matytumėt, kaip keikiau ir mėčiau – pilnas laukas buvo kiaušinių. Mes tokie: Vidas – pastovus, aš – ne.
Vidmantas: Reikia kantrybės. Jei jos neturėsi...
Jolita: Bet būna, kad kantrybė baigiasi, ir pusė atlikto darbo į šiukšles iškeliauja. Tik visada perdaro daiktą, jei ir sugadino.
– Be jau minėtų miniatiūrų – ką dar kuriate?
Vidmantas: Vienu metu ir į Ameriką, į Australiją siunčiau savo darbus. Tai – dėžutės, lentukės, rankšluostinės, įvairios lentynos, saldaininės, sieniniai laikrodžiai. Kryžių esu pridrožęs šimtą ar daugiau. Pradžioj pardavinėjau, dabar atiduodu. Bet jau viskas – ne tos rankos, jau sunku. Seniau padarydavau darbus iki pusės metro.
Jolita: O Vido miniatiūros buvo pristatytos „Aukso vainikui“ (prestižinis, kasmetinis nacionalinis liaudies meno konkursas-paroda, kurią rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras – aut. past.). Tačiau negavo įvertinimo, nes yra detalių, kurios ne medinės. Vien dėl to – turėtų būti viskas grynai iš medžio.
Vidmantas: Nežinojau. Galėjau viską iš medžio daryti.
Jolita: Nes tu nedarei parodai, o sau. Pirmoji miniatiūra buvo virtuvė. Tai mažas, bet paveldas – visi buities įrankiai, prietaisai, esantys miniatiūroje, mūsų laikais dar buvo naudojami. Man labai gražu. Kad ir koks tas mūsų gyvenimas iškreiptas – bet įdomus.
– Kiek laiko trunka sukurti miniatiūrą?
Jolita: Daug, nes neina taip greitai.
Vidmantas: Kuo mažesnis daiktas – tuo jį sunkiau išdrožti. Ir nagus reikia saugoti, ir patį daiktą.
Jolita: Vidas drožia iš alksnio. Perkam malkas kūrenimui – iš jų ir drožia. Dar – iš lentų. Alksnis turi tokią savybę: patamsėja, spalva labai graži. Kol gyvenome bute, virtuvė buvo pilna jo darbų. Nuo indelių prieskoniams iki baldų atlošų – viskas Vido padaryta. Buvo ir nemažai Vido parodų, darbus į jas veždavome mes su sūnumi. Dabar nusenom. Tiesa, neseniai bibliotekoje vyko miniatiūrų paroda. Džiaugiuosi už jo darbus.
– Drožimas – tik gulint ant pilvo?
Vidmantas: Taip.
Jolita: Dieną mes taip praleidžiam. Paskui nuo penktos valandos apverčiu ant nugaros – iki vidurnakčio. Nakčiai vėl ant pilvo. Baisu uždusti gulint ant nugaros – negalima palikti.
– Kiek valandų per dieną drožiate gaminius?
Vidmantas: Kokią vienuoliktą pradedu ir iki penkių. Seniau – ilgiau ir daugiau padarydavau.
– Sveikiems žmonėms sunku suprasti, su kokiais iššūkiais susiduria šeima, kai vienas negali net savarankiškai pajudėti.
Jolita: Džiaugiamės, kad kartais į lauką jį išnešam. Dėl to ir atsikraustėm iš buto į namą. Kad Vidas galėtų pabūti lauke, reikia vyrų, kurie jį išneša su neštuvais. Kartais sakoma, kad viskas pritaikyta neįgaliesiems. Ne. Nepritaikyta.
Arba kaip banke kortelę gaut? Sako: atvežkit jį prie durų.
Vidmantas: Per visus trisdešimt metų buvom nuvažiavę tik porą sykių – pas brolį ir į tėviškę. Teko mane į mašiną tiesiog įgrūsti. Tiek metų esu pravažinėjęs – ir benzinas man seniau kvepėdavo kaip odekolonas. O dabar – pykina.
Jolita: O jei pas odontologą reikia?
– Kas tada?
Jolita: Žmonės rizikuoja – atvažiuoja į namus. Teko namuose ištraukti dantis. O ką daryt? Arba kaip banke kortelę gaut? Sako: atvežkit jį prie durų. Aš nepykstu ant banko darbuotojų – iš jų reikalauja. Bet sistema neveikia.
– O įgaliojimas?
Jolita: Jis yra ir visada buvo. Bet ten kiekvieno dalyko neįrašysi.
Vidmantas: Dabar papuolė geras notaras – parašė platų įgaliojimą. Sako, lyg viską įrašęs. Įgaliojimą turėjom visada, bet ten nebuvo įrašyta, kad žmona turi teisę gauti banko kortelę. Pinigus nuimti – taip, o kortelės gauti – ne.
Jolita: Yra dalykų, apie kuriuos niekas net nesusimąsto – ypač dėl gulinčių žmonių. Tas, kuris su vežimėliu – jam kitaip. O čia? Dėl dantų – tragedija. Bet yra ir kitų dalykų. Tarkim, Vidui – žvynelinė. Tačiau ši liga nustatoma tik Kaune. Kaip jį ten nuvežti? Taip ir gydomės patys. Yra rimtų reikalų. Bet, nepaisant gyvenimo druskos, mums pasisekė su aplinkiniais žmonėmis – tiek su gydytojais. Šeimos gydytojai gali ir naktį paskambint, jei reikia.
Vidmantas: Jei koja būtų laiku sutvarkyta – kitaip gyvenčiau.
– Bet žmogus prie visko įpranta?
Jolita: Taip, palaipsniui susigyveni. Vidą sulaužė tais metais, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Kitų metų pradžioje iš Kauno ligoninės jis buvo perkeltas į Vilkaviškio. Pamenu, Sausio 13-osios įvykius kartu su ligoninės personalu žiūrėjom per televizorių.
– Kas gyvenime suteikia stiprybės?
Jolita: Atsigulei, padėkojai už šiandieną – ir kad ją turėjai. Nes yra kas neturi. Mano tėtis sakydavo: „Saulės laukiu.“ Tame ir yra esmė. Kol Dievas laiko – reikia įsikibti ir laikytis. Kartais, aišku, ir jam būna visokių nuotaikų. Normalu – žmogus juk sudėtas iš visko. Jis nei teigiamas, nei neigiamas. Tik vienu metu išlenda vieni bruožai, kitu – kiti. Toks tas gyvenimas. Aš neneigiu Dievo – ne kartą įsitikinau, kad jis yra.
Vidmantas: Dievo akis viską mato.
