Jis pats sako, kad gyvas esi tol, kol gyveni. O tai, jo paties supratimu, yra judėjimas ir nauji dalykai. Net ir tie, kurie daugeliui atrodo per daug pavojingi ir nebetinkami jo amžiui.
Pernai Vladas atšventė 96 metų gimtadienį ir pirmą kartą gyvenime šoko su parašiutu. Neilgai trukus šuolį jis pakartojo. O šiemet vėl ketina šokti.
„Po pirmojo šuolio nusprendžiau, kad dabar šoksiu kasmet. Tol, kol būsiu gyvas“, – pasakojo Prienų rajone esančiome Pociūnų aerodrome sutiktas senjoras.
Pasak jo, šuolio metu būdamas ore jautiesi nuostabiai: „Pasijunti, kad esi žmogus.“
Beduodant interviu pas Vladą atskubėjo žmona – 94-erių Pranciška. „Jis čia šneka, o mane mašinoj paliko“, – juokais papriekaištavo savo vyrui. Pastarasis klausimą žmonai, kaip jaučiasi dėl to, jog garbaus amžiaus sutuoktinis šoka su parašiutu, pats ir atsakė: „Aš šoku, o ji poterius kalba.“
Vlado teigimu, nepabandęs pats, negali suprasti, kas yra šuolis su parašiutum: „Tai va dėl to ją ir atsivežiau – parodyti, kad pati pamatytų, kas čia.“
Anot vyro, į avantiūrą jis neneria aklai, nes žino - pavojinga būtų, jei kūno neruoštų tokiam iššūkiui. „Aš maždaug metus laiko dirbau, ruošiausi, nes žinojau, kad kūnas gaus nemažą krūvį, šokant iš 3 km ar 4 km aukščio (iš pastarojo – daugiau). Dabar aš jau galvoju šokti iš 5 km aukščio – vedame derybas. Neparuošus kūno šokti aš nepatarčiau“, – kalbėjo garbaus amžiaus kaunietis, parašiutu šokantis tandemu su instruktoriumi.
Šuolio metu būdamas ore jautiesi nuostabiai: „Pasijunti, kad esi žmogus.“
„Šokant vienam kur kas daugiau rizikos susilaužyti kojas, – vieną iš priežasčių, kodėl rinkosi tandeminį šuolį, nurodė Vladas. – Kai šoki tandemu su patyrusiu instruktoriumi, kitas dalykas.“
Anot spalį 97-ąjį gimtadienį švęsiančio vyro, frazę „išeiti į pensiją užtarnauto poilsio“ sukūrė žmonės, kuriuos reikia teisti. „Poilsis yra lova, o jei joje pagulėsi pusę metų, išeisi Anapilin“.
Akademikas, kuriam prireikė adrenalino
Jo dienos pilnos veiklos. Bet taip buvo visada. Linkuvoje mokyklą baigęs Vladas, vėliau studijavo Žemės ūkio akademijoje, kur įgijo inžinieriaus specialybę. Tačiau šių mokslų neužteko ir po metų pertraukos jis iškeliavo studijuoti į Maskvą, kur studijavo Pedagogikos fakultete. Dirbdamas vienoje iš Vilniaus aukštųjų mokyklų, kur buvo dėstytojas, jis paruošė ir apsigynė disertaciją Maskvoje.
Vėliau sekė 30 metų etapas Lietuvos A.Stulginskio žemės ūkio universitete, kadencija Seime.
„Universitete dirbu ir dabar – esu profesorius emeritas, tačiau daugiausia užsiimu sulos išgavimu“, – pusiau rimtai, pusiau juokais pasakojimą apie savo karjeros vingius baigė aktyvus senjoras.
Kaip sugalvojo išbandyti šuolius su parašiutu? Vladas sako, kad taip nusprendė dėl to, jog jautėsi pasiruošęs: „Aš ilgai treniravausi, bet man reikėjo tikslo, kam tai darau. Arba turi dalyvauti varžybose, arba turi pajusti, kad kažką kito pasieki. Aš kasdien pėsčiomis nueidavau 10-20 km. Išeidavau anksti ryte ir keturias valandas eidavau. Tačiau man norėjosi išbandyti save, suprasti, ar galiu ką nors, ar ne?“.
Iššūkiai jam nesvetimi, tarp jų yra buvęs etapas, kai Vladas badavo. Todėl artimųjų greičiausiai ir dabar nestebina jo sumanymas kasmet šokti su parašiutu.
Visgi žmonos prikalbinti kartu to daryti jam dar nepavyko. Paklausta, ar sutiktų, ji tik juokiasi, meiliai žvelgdama į savo išdykusį vyrą.
„Duodavo man velnių“, – juokiasi Vladas. O Pranciška pabrėžia: „Jeigu jis nori, tai ir padarys.“









