Šis pasakojimas apie Albertą – kone vienintelį tikrą dambrelių meistrą Lietuvoje, Pasvalio Čepuliu pravardžiuojamą gamtos fotografą, svajonės link riedantį baikerį ir žmogų, visame kame siekiantį kokybės. Albertas pasakoja, kad dambreliais susidomėjo praktiškai prieš keturis dešimtmečius. Tuomet visi kalbėjo, kad jų pasigaminti neįmanoma. Neva, reikia kažkokio specifinio švediško plieno. Nieko panašaus – ėmė ir pasigamino. Po kokio dvidešimto bandymo jau ir garsą pavyko išgauti. Šiandien jų jau yra pagaminęs šimtais.
Teisingi dalykai vyksta savaime
Albertas yra kilęs iš Panevėžio miesto. Kone iki pilnametystės augo tradicinėje pilkoje miesto erdvėje. Kaip ir daugelis to meto jaunuolių, kartais kelioms valandoms užsidarydavo vonios kambaryje ir prie raudonos lempos šviesos ryškindavo fotojuostas ir darydavo nuotraukas. Vėliau vyras jau su šeima atsibastė į atokią kaimo sodybą Migonių kaime – tokį slaptą visatos centrą, iš kurio galima pasiekti visas savo svajones ir tikslus.
– Kaip atsidūrėte Migoniuose ir Valakėlių kultūros centre, kuriame dirbate jau dvidešimt metų? Gal jauna Bartašių šeima turėjo svajonių ir Vilniuje?
– Čia panašiai su viskuo gyvenime. Nėra kas groja išmoksti groti. Neturi instrumento – pasigamini. Neįpirkau nekilnojamojo turto Vilniuje, bet įpirkau Migoniuose. Po kurio laiko pradėjome dirbti netoliese esančių Valakėlių kultūros centre. Mes su Lina visada viską kartu darome ir vienas kitam padedame. Galima sakyti, kad darbas kultūros srityje nenutrūksta ištisą parą. Kultūros darbuotojai dažnai girdime – jūs taip linksmai gyvenate! Vien tik šokiai ir renginiai. Ne visi mato, kiek laiko yra skiriama tų renginių organizavimui, pasiruošimui, naujų idėjų kūrimui ir įgyvendinimui.
– Kaip miesto jaunuolis tapo tikru folkloristu?
– Šiandien aš vistiek galvoju, kad tam tikru metu tiesiog papuoliau į etnokultūrinį burbulą ir iš jo nebeišlindau. Tokių žmonių ratas, aplinka, laisvalaikis viskas man čia savaime aišku ir įdomu. Statybininkui suprantami visai kiti dalykai – plytos, naujos medžiagos. O man – liaudies kultūra.
– Kaip prasidėjo kelias į etnokultūrą?
– Grįžau iš sovietinės armijos 1985aisiais. Tautos atgimimas jau tvyrojo ore, net jei apie tai niekas garsiai nekalbėjo. Susibūrėme keletas bendraminčių, kurie ėmėme dainuoti liaudies dainas, šokti, muzikuoti. Draugų kompanija, buvę kitų folkloro ansamblių nariai, rinkomės į centrinę biblioteką padainuoti. Net ir pasivadinome pagal įstaigą – „CB lialia“. Iki tol su muzika turėjau nedaug. Tiesa, mokykloje lankiau chorą. Taip ir sakydavau tėvams, tačiau iš tiesų dažniausiai eidavau žuvauti. Kol kartą choro vadovė mano mamai prasitarė – tai bent ansamblio drabužius grąžinkite, jei jau sūnus nelanko.
– Daugeliui jaunų žmonių esate įkvėpėjas. O kas įkvėpė jus?
– Negaliu įvardinti konkrečiai žmogaus, tačiau mes tais laikais vykdėme tautosakos rinkimo ekspedicijas. Tuomet kaimuose buvo daug dainuojančių senų žmonių. Manau, kad būtent tas kontaktas su tikraisiais gyvais etnokultūros nešėjais mane ir įkvėpė. Daug dainų esame užrašę tiesiog taip sėdėdami „pas babutę“. Išgirsti gyvai, o paskui ilgai klausai įrašo ir šifruoji. Tai man padarė didžiausią poveikį ir įkvėpė.
Valakėliuose – europiniai renginiai
Valakėliai turi keletą savo „firminių“ renginių, kurių neturi niekas Lietuvoje. Per naktišokius „Šokame Nepriklausomybę“ kultūros centras tiesiog plyšta nuo šimtų lankytojų iš visos Lietuvos ar užsienio. Čia visada kaba Prezidentės Dalios Grybauskaitės padovanota Lietuvos vėliava. „Bandūrėlis“ – europinio kalibro dambrelių muzikos festivalis, sukviečiantis ir muzikantus, ir šio instrumento meistrus. Pyraginės – tikra gardi rudeninė puota. Anksčiau vykdavo fantastiškas folkloro festivalis „Vaikų velykėlės“, kurios ne tik Valakėliams, bet ir visai Lietuvai užaugino visą pulką jaunų etnokultūros mylėtojų.
– Gyvenime, rodos viskas paprasta? Paėmei instrumentą ir užgrojai. Neturi – pasigaminai. Kokių instrumentų meistru jus galima vadinti?
– Tikrumas iš tiesų yra paprastas. Tik įsivaizduok seniau per vestuves kažkas atsisėda ant smuiko ir jį sulaužo. Dabar tai būtų tragedija. Anuomet žmogus bėgdavo namo, suremontuodavo ir kitą dieną vėl grieždavo lyg nieko nebuvę. Iš tokių istorijų ir žmonių išmoksti, kad viskas yra žmogaus rankomis pagaminta. Jei kažkam pavyko, tai gal pavyks ir tau. Gal iš pradžių lėčiau, bet su laiku įgusi. Esu pagaminęs kanklių, būgnų, basedlių. Gal kada ir smuiką pasigaminsiu, bet tokio poreikio nėrą. Labiausiai esu dambrelių arba kitaip vadinamų bandūrėlių meistras. Gali būti, kad Lietuvoje esu vienintelis taip įsigilinęs į šį instrumentą. Man labai patinka dambrelio garsas. Tai labai subtilus instrumentas – kiekvienas jų skleidžia savotišką garsą, kurį galima panaudoti daugybe būdų, įvairiausiuose muzikiniuose kūriniuose. Mūsų festivaliuose galima tuo įsitikinti. Dažnai iš savo sovietinio supratimo kai kurie galvojame, jog tai jakutų instrumentas. Ne, dambrelis ir pas mus būdavo labai plačiai naudojamas. Tą patį galima pasakyti ir apie dūdmaišius – jis tikrai nėra vien škotiškas.
– Toks mažas kaimas ir kultūros namai. Tokia maža komanda. Kas skatina rengti tokio masto renginius?
– Visada savęs klausiau, kodėl kaime negali vykti kažkas išskirtinio, unikalaus? Čia žmonės šviesūs jie verti savito kultūrinio gyvenimo. Stengiuosi kuo geriau, tik, žinoma, visi skirtingai suvokiame tą gerumą. Nuo „Vaikų velykėlių“, kuomet čia rinkdavosi geriausi Lietuvos vaikų folkloro kolektyvai, jau supratau, kad tęsime ta pačia dvasia – kviesime ir bursime geriausius. Norisi visus aplinkui užkrėsti kokybe. Tiems mūsų krašto ir kitiems vaikams juk staiga nepradėjo patikti folkloras. Jie tiesiog palaipsniui suprato, kad galima linksmintis ir šitaip. Iš to gimė daug kitų kultūros židinių. Užaugo tie, kuriems liaudies daina ir tautinis kostiumas – vertybė, o ne atgyvena. Daug kas suprato, kad tradicijos yra vertybė.
– Kaip nutiko, kad jūsų dukra Rūta irgi etnokultūros žmogus? Ne tik folkloras, muzikavimas, bet ji ir meistrauja – daugelis jau žino, jos skrynias su ženklu „Suoka“.
– Visada norėjome, kad mūsų vaikas irgi grotų, dainuotų. Niekada jos nevertėme to daryti. Vieną gražią dieną ji paėmė kankles ir paprašė parodyti, kaip čia grojasi. Mums tiesiog pavyko perduoti savo turėtą kodą. Su meistryste taip pat ji visada matė, kad kažką gaminu ir suprato – viską galima pasidaryti pačiam. Reikia tik šiek tiek noro, sąlygų, trupučio įrankių. Aš nieko specialiai nedariau, tačiau visada matau ir jaučiu – mano vaikas. Man patinka, kad ji neina mūsų pėdomis, o skinasi savo unikalų kelią ir daro tai pati.
Baikeris fotografas
Albertas pastarąjį dešimtmetį atrado ir dailiai suderino dar du savo pomėgius – motociklus ir fotografiją. Pirmiausia, motociklas padeda nuvykti ten, kur automobiliu nukakti sunkiau. Dažniausiai kartu keliauja ir fotoaparatas. Taip keliaujant gimsta patys gražiausi dangaus, vandens, paukščių vaizdai.
– Kartą nukeliavote iki Norvegijos. Gal turite dar kokią svajonę, kurią gali padėti išpildyti motociklas?
– Jau pernai norėjau apvažiuoti Baltijos jūrą, tačiau neatsirado pakankamai laisvo laiko. Aš tikiuosi, kad tai tikrai kažkada padarysiu. Lofotenai mano didžioji kelionė. Man ten patiko viskas. Svarbiausia – išdrįsau vienas be jokių bendražygių kažkur iškeliauti. Skandinavija – puikus kraštas tokiems keliautojams. Ten vienai parai savo palapinę gali pasistatyti praktiškai bet kur. Žinoma, jei po savęs nepalieki šiukšlių ar žalos gamtai.
– Nuotraukos nuostabios ne tik iš Lofotenų. Iš kur šis talentas?
– Fotografuodavau nuo vaikystės ir vonioje ryškindavau nuotraukas. Dabar fotografuoju pilno kadro kamera. Stengiuosi, kad man pačiam patiktų žiūrėti į savo nuotraukas. Esu kažkokį prizą laimėjęs taip ir neatsiėmiau. Čia turiu pasakyti, kad mano nuotraukų paroda buvo surengta Japonijoje. Vienas sekėjas pasiūlė – sutikau. Nusiunčiau failus, o jis atspausdino ir išeksponavo. Aš Japonijoje nebuvau, o mano nuotraukos buvo.
– Ar gali šiuolaikinis kultūros žmogus apsieiti be „popso“?
– Kiek įmanoma vengiu netikrų dalykų. Užsienyje mieliau pasirenku ne populiarius muziejus, o išvykas į neturistines vietas – norisi pamatyti, kuo gyvena tenykščiai žmonės, o ne tai, kas turistams padėta ant lėkštutės. Nesilankau tuose renginiuose , kuriuose groja fonogramos – ieškau gyvos muzikos. Man įdomūs neparadiniai dalykai. Jais bandau sužavėti užkrėsti ir kitus.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
