Šiuo straipsnių ciklu 15min kartu su „Upės merginų ir mamų akademija“ ir „Vyrų kalvės akademija“ kviečia atsisėsti šalia paauglių ir kurį laiką patylėti, kol kalba jie. Be taisymų, teisingų atsakymų, ir suaugusiųjų paaiškinimų.
Kiekviename tekste savo balsu kalbės vienas jaunas žmogus – apie pasaulį, kurį mato, draugystes ir baimes, apie ribas, smalsumą ir tai, ko jie labiausiai pasigenda iš mūsų, suaugusiųjų. Tai bus ne instrukcija, kaip „susitvarkyti su paaugliu“, o kvietimas pabandyti juos suprasti:
--
Aš esu Ema. Paauglė. Bandau atsakyti į paprastą klausimą: kas aš esu?
Dabar man šešiolika, esu vienuoliktokė. Man patinka būti ten, kur kažkas vyksta. Mėgstu jodinėti žirgais. Groju būgnais, buvau įsikibusi į elektrinę gitarą, truputį bandžiau bosinę – ji man žiauriai prilipo. Galima sakyti, aš toks truputį meniškas žmogus, nors nelabai mėgstu šitą etiketę. Tiesiog patinka kurti, judėti, bandyti.
Kartais savęs klausiu: o koks yra pasaulis, kurį matau savo akimis, būdama šešiolikos?
Būna laikas, kai gyventi tiesiog šlykštu – ne fiziškai, bet viduje.
Jis banguoja. Labai aiškiai jaučiu pusmečius. Būna laikas, kai gyventi tiesiog šlykštu – ne fiziškai, bet viduje. Žmonės atrodo netikri, lyg dauguma jų vaidintų. Taip pradeda erzinti, kad net mama užknisa, visi užknisa. Atrodo, kad gyveni perpildytam autobuse, kur niekas nežiūri vienas kitam į akis, bet daužosi alkūnėmis. Stebiu tuos baisesnius pusmečius, pasikalbu su žmonėmis, kuriais pasitikiu. Neleidžiu tam laikui pavirsti į beprasmynės jausmą, bandau suprasti, kad tai tik etapas.
O paskui ateina kitas pusmetis. Staiga žmonės atrodo be galo faini. Galiu tiesiog atsisėsti mieste ir žiūrėti, kaip jie eina – kaip kasosi nosį, kaip tikrina telefoną, kokius mažus įpročius turi. Draugai tokių detalių nemato, o man jos yra tikrumo trupiniai. Dabar esu kažkur tarp šlykštėjimosi ir beprotiško susižavėjimo žmonėmis.
Apskritai gyventi man labai patinka. Net kai galvoju, kiek daug vaidybos yra pasaulyje. Žmonės vaidina stipresnius, laimingesnius, laisvesnius. Net sakydami „man nesvarbu, ką kiti pagalvos“, dažnai nori, kad kiti pagalvotų, jog jiems tikrai nesvarbu – tuomet man juokinga ir truputį liūdna vienu metu.
Nuo darželio iki kokios šeštos klasės buvau chameleonas.
Galvoju apie savo paauglystę – ar aš joje jau pasiklydau, ar dar tik pakeliui? Atrodo, kad kažkada jau buvau tame. Nuo darželio iki kokios šeštos klasės buvau chameleonas. Prisitaikydavau prie bet kokio žmogaus: pabendrauju kelias minutes ir jau žinau, kaip kalbėti, kad tam žmogui būtų patogu. Būdavo, lyg bandyčiau tapti tuo draugu, kokio jam reikia.
Vieną dieną tiesiog apsiverkiau ir nusprendžiau, kad daugiau taip nedarysiu. Nustojau prisitaikyti. Ir staiga likau be savęs. Jei nesu ta, kuri tinka visiems, tai kas tada esu? Man atrodo, tas tarpas ir buvo tikrasis pasimetimo laikas.
Iš jo išlipau, kai pradėjau klausti ne „kokio draugo jiems reikia?“, o „kokiu žmogumi noriu būti aš?“ Kokios mano vertybės, kas man patinka, su kokiais žmonėmis noriu leisti laiką. Labai įstrigo Vyrų kalvės akademijos įkūrėjo Edvino Rupšio pasakymas, kad po penkerių metų būsi penkių žmonių, su kuriais daugiausiai bendrauji, vidurkis. Šitas sakinis man pasidarė kaip filtras renkantis kompaniją.
Dabar jaučiuosi gana gerai – turiu stiprų ryšį su mama, su tėčiu gal kiek mažiau, bet vis tiek gerą. Tėvai išsiskyrę, bet visada turėjau kur grįžti su savo klausimais. Net tada, kai būdavau su kompanija, kurioje man visai nepatinka, bet tuo momentu „faina“, vis tiek žinojau, kad grįšiu namo ir galėsiu pasikalbėti su tėvais, susirinkti save.
Pajutau, kad stuburas jau ne iš plastilino.
Dažnai grįžta klausimas apie santykius su draugais ir ribas. Pavyzdžiui, turėjom kompaniją: keturios panos ir vienas vaikinas. Jis su mumis elgdavosi kaip su šiukšlėmis, bandydavo pasirodyti „kietas“, numesdamas kokį komentarą ant mūsų. Grįžtu namo ir galvoju: kodėl aš leidžiu taip su manimi kalbėti, nieko nedarau?
Buvo momentas, kai jis pradėjo šaipytis iš vieno labai drovaus, nepatrauklaus vaikino. Tada pasakiau: „Jeigu taip elgiesi, aš čia nebūsiu.“ Ir jis sustojo – tą akimirką labai savimi didžiavausi. Pajutau, kad stuburas jau ne iš plastilino.
Paauglystė yra smalsumo metas, visi tą jaučia. Turiu draugų, kurie nori išbandyti „viską“, kad paskui galėtų sakyti: „aš gyvenime viską mačiau“. Man atrodo priešingai – kas nutiks, jei kai kurių dalykų specialiai nebandysiu. Kaip tai paveiks mane ir mano gyvenimą.
Nuo mažens girdėjau, kad rūkymas, gėrimas nėra gerai, bet tai nebuvo draudimas per bausmes. Dėl to man net neatsirado noro maištauti ir specialiai viską daryti atvirkščiai. Jeigu noriu – galiu važiuoti į plotą, bet dažnai tiesiog nenoriu. Esu buvusi vieną kartą ir labiausiai pasigedau ne gėrimų, o aplinkos, kurioje jaučiuosi savimi.
Dar dažnai savęs klausiu: ar jaučiuosi saugi? Šeimoje – labai. Tarp artimiausių draugų – irgi.
Bet platesnėje erdvėje – ne visada.
Pas mus atsirado toks žodis „centras“. Ne miesto centras, o žmonių tipas. „Centras“ – tai paaugliai, kurie kasdien sėdi centre, geria, rūko, šlaistosi būriais. Aš šalia jų nesijaučiu saugi. Einu miestu, pamatau tokią grupę – ir iškart pradedu labiau kontroliuoti judesius, kalbą, laikyseną. Ne dėl to, kad bijau fizinio pavojaus, labiau dėl to, kad nenoriu būti dar viena „tema“, apie kurią juokiasi.
Kartais net atrodo, kad bijau ne jų, o kitų žmonių nuomonės apie tai, kaip atrodau šalia jų. Vaikinų kompanijos dažnai išsunkia, nors būna ir išimčių, kur jaučiuosi gerai, ypač jei yra pasitikėjimo, jei nereikia vaidinti.
Daug kas mano, kad jaunimas „išvis nesuprantamas“. Dalyvavau vienoje paskaitoje tėvams apie paauglius. Dalis tėvų atėjo ten vedami smalsumo. Priėmė, kad yra kartų skirtumai ir norėjo juos suprasti, buvo gera žiūrėti, kaip jie klausosi.
Kitoje buvo tie, kurie atėjo jau nusprendę, kad šita karta yra problema. Sėdėjau su draugais ir jaučiau, kaip apie mus kalba trečiuoju asmeniu, lyg mes būtume vienas didelis nesuprantamas objektas. Tada supratau, kaip dažnai suaugusieji ateina ne iš tikro smalsumo, o tam, kad pasitvirtintų, jog yra teisūs.
Man atrodo, atsakymas paprastas: todėl, kad mes jau norim susitarimų, o ne įsakymų
Tas pats išlenda ir labai buitiškuose dalykuose, pavyzdžiui, amžinas klausimas: kodėl paaugliai nesitvarko kambario? Apie tai galima kalbėti dvidešimt minučių. Man atrodo, atsakymas paprastas: todėl, kad mes jau norim susitarimų, o ne įsakymų. Jeigu nusprendžiam, kad šeštadienį yra kambario tvarkymo diena ir aš jį tvarkausi – susitarimas veikia. Bet jeigu kažkas įeina į kambarį ir tiesiog šaukia „dabar tvarkykis“, automatiškai norisi daryti priešingai. Čia ne tik paauglių tema – taip yra su dauguma žmonių.
Kartais galvoju: kada baigiasi paauglystė? Pagal aplinką – turbūt kai baigi mokyklą, kai tau aštuoniolika. Pagal mane – daug vėliau, ir kartu niekada taip aiškiai nepasibaigia.
Man patinka mintis, kad aštuoniolika yra kūdikystė. Nuo 18 pradedi iš tikrųjų susipažinti su pasauliu. Žiūrint į emocinį intelektą, yra dešimtmečių, brandesnių už keturiasdešimtmečius. Todėl „paauglys“ man nėra amžius.
Aš žinau, kad esu paauglė – noriu daug daryti, daug išbandyti. Bet nesijaučiu „standartinė“. Nelabai net tikiu standartais. Yra maištaujantys paaugliai, yra tylūs, yra labai brandūs. Taip pat yra suaugusių, kurie visiškai nebrandūs.
O ko noriu iš ateities? Dabar – gana paprastai: išlaikyti mokslus gerais pažymiais, bet neatsisakant savęs. Mokytis protingai, ne dėl pažymio. Noriu gyventi patogiai – ne prabangiai, bet taip, kad galėčiau kvėpuoti. Noriu būti apsupta žmonių, prie kurių man gera. Jaučiu, kad man bus gerai tik tada, kai bus geriau ir aplinkai, kurioje gyvenu.
Ir dar – noriu gyvenimo su spontaniškumu. Labai stipriai tai pajutau vienoj UMMA stovykloj, kai su vadove, kurią pažinojau gal penkias minutes, stovėjom prie balos. Lijo, grojo muzika. Mes abi žiūrėjom į balą ir sakėm: „Aš šoksiu, jei tu šoksi.“ Suskaičiavom iki trijų ir abi įšokom. Po to ji man parašė raštelį, kad tas šokimas į balą buvo jai labai svarbus. Supratau, jog noriu, kad mano gyvenime būtų daug tokių momentų: eini miestu, pamatai balą, šoki, nes nori. Ir tau negėda.
Patarimas tėvams – jeigu ateini pas savo vaiką „pasikalbėti“, pirmiausia pasižiūrėk į vidų ir paklausk savęs – ar tikrai esi pasiruošęs priimti jo atsakymą? Ne tą, kurį nori išgirsti, o bet kokį.
Labai daug tėvų atrodo atviri, bet klauso tik tiek, kiek paauglio mintys sutampa su jų pačių istorija galvoje. Jie labai nori būti „geri tėvai“, bet kartais taip įsikimba į savo teisybę, kad nebegirdi vaiko.
Aš labai norėčiau, kad tėvai kuo dažniau sustotų ir pagalvotų, ar dabar tik klausausi, ar bandau pasitvirtinti, koks aš geras ir teisus?
Kai su mumis kalbasi iš tikro smalsumo, o ne iš baimės ar kontrolės, mes atsiveriam daug lengviau. Nesame tokie sudėtingi, kaip atrodom. Tiesiog norim, kad mumis pasitikėtų.
