Šiandien jų kasdienybėje telpa prancūziškas miestelio gyvenimas, vaikų auginimas, sodas, daržas, kūryba ir nesibaigiantys tvarkymo darbai namo viduje ir lauke. Tačiau romantikos, kurią nesunku įsivaizduoti išgirdus žodžius „senas namas Prancūzijoje“, pradžioje buvo gerokai mažiau. „Mums reikėjo atsikovoti erdvę name“, – neslepia Augustė.
Namas, kurį šeima pamažu prikelia naujam gyvenimui, turi ypatingą istoriją – jį įsigijo Augustės vyro prosenelis. Tačiau iki jaunai šeimai čia įsikuriant daugybę metų jame niekas negyveno. Kambariai buvo pilni daiktų, o pats pastatas reikalavo ne tik meilės senovei, bet ir labai konkretaus darbo, laiko bei pinigų. Ir yra dar viena neįprasta šios istorijos detalė: teisiškai namas kol kas Augustei ir jos vyrui nepriklauso. Tačiau tokie „prancūziški“ niuansai negąsdina menininkų poros. Augustės teigimu, ji visada svajojo turėti savo „kaimą“, „namą“, tik turbūt net neįsivaizdavo, kad jį ras ne Lietuvoje, bet Prancūzijoje.
„Tą namą aš tiesiog įsimylėjau. Be to, savo butą Lietuvoje jau tikrai buvome išaugę, tapę 4 asmenų šeima. O dabar, kai laukiamės trečio vaiko, persikėlimas į namą, įgauna dar didesnę prasmę“, – pastebi pašnekovė, atvirai pasidalinusi tiek gyvenimo Prancūzijos periferijoje džiaugsmais, tiek ir iššūkiais.
