Kasdienis architektės rūpestis – kaip namų, darbo ar kitą viešą erdvę paversti ne tik funkcine, bet ir jaukia erdve. Tarp A.Slapikaitės-Jurkonės darbų – ne viena medicinos klinikos, Vilniaus tarptautinės mokyklos interjerai, daugybė įrengtų ofisų ir privačių būstų.
Savo srities profesionalė dosniai dalijasi patarimais apie tai, kaip ergonomiškai ir efektyviai išplanuoti darbo erdvę, kas svarbiausia įrengiant nuosavą būstą. Kodėl vis daugiau įmonių puošia tualetus? Kodėl klientų padėkos dažniau pasigirsta tik po pusmečio, jau baigus projektą ir kokie yra šiuolaikinių būstų trūkumai? Apie visa tai – „15min.lt“ pokalbis su architekte.
– Jūsų su komanda sukurta „Makaliaus“ poilsio erdvė Vilniaus oro uoste pelnė „Tautos interjero“ nominaciją 2024 metų „Auksinės paletės“ apdovanojimuose. Ką jums apskritai reiškia apdovanojimai?
– Mūsų veikloje, ypač lietuviškame sektoriuje, tai yra tikrai labai didelis įvertinimas. Manau, kad kiekvienas dirbantis šioje rinkoje, kadangi ji maža, džiaugiasi kiekvienu apdovanojimu ir įvertinimu. Man jis tikrai ypatingas, džiaugsmingai sutikau tą žinią. Gauti šį apdovanojimą yra paskatinimas dar daugiau kurti, kurti savitai, kurti ir edukuoti.
– Kaip atsirado konceptas šiam objektui?
– Pradėjome nuo svajonės – iš pradžių galvojome apie tai, kas yra kelionė ir kokia kelionė turi būti oro uoste. Mums patiems oro uostas priminė pilkas, plastmasines kėdes, ant kurių žmonės laukia skrydžio. Taip pat daug kalbėjome apie tai, kad dalis žmonių patiria stiprią skrydžio baimę, kurie nebūtinai su labai gera nuotaika išvažiuoja į keliones. Tam ir kūrėme tokią erdvę, kur užsimirštum ir atsipalaidavęs pradėtum savo kelionę – tai yra kvietimas ten, kur visuma tave nuramina. Didelį dėmesį skyrėme ir baldams, norėjome juos pritaikyti žmogaus kūno formai – tam ir visi išlinkimai ir minkštos linijos.
– Kituose jūsų darbuose taip pat atsikartoja lenktos linijos. Ar tai jūsų stiliaus braižas, ar šio meto tendencijos?
– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Pamenu tik, kad universitete sistema bandė mane įrėminti – į kvadratą, į kubus, į aštresnes ir aiškesnes formas. Matyt, tos lenktos linijos buvo mano užslėpta svajonė kažkur vis tiek jas panaudoti ir vieną dieną nebegalėjau sustoti…(juokiasi)
Tai puikiai matosi Lazdynų gyvūnų ligoninės priimamojo projekte, kur yra 30 kvadratinių metrų amebos formos baldas, kurtas tarsi atskiromis „celėmis“, kad kiekvienas klientas su gyvūnėliu turėtų sau atskirą bangą, kuri trauktų ir sukurtų privatumo, bendraujant su ligoninės personalu. Laukiamajame paprastai šunys su katėmis pykstasi, todėl erdvę reikėjo išspręsti taip, kad vieni kitiems netrukdytų. Taip šis dizainas ir gimė – iš funkcijos.
– Pakalbėkime daugiau apie viešąsias erdves ir kaip keičiasi jų projektavimas pastaraisiais metais. Kas diktuoja dabartines interjero madas – klientas, tendencijos ar dizaineris?
– Ir taip, ir taip. Pavyzdžiui, operacinių, sterilizacinių negalime keisti, ten galime parinkti nebent apšvietimą ar kokius projektuosime baldus, bet tai pirmiausia turi būti higienos ir priešgaisrinius reikalavimus atitinkančios patalpos. Bet visos kitos erdvės – pavyzdžiui, laukiamasis – jos tikrai tampa daug patrauklesnės. Kartais net atrodo, kad klinikos konkuruoja estetikos ir funkcijos srityje. Kiekvienas dabar bando pritraukti klientą estetika, kurią diktuoja dabartinė asmenukių, influencerių ir savęs viešinimo rinka.
Kas įdomu, kad tikrai didelis dėmesys yra skiriamas sanitariniams mazgams, kas anksčiau būdavo visiškai neįprasta. Dabar tualetuose daromi sodai, dedamas natūralus akmuo – taip tarsi pabrėžiamas nuolatinis dėmesys klientui, kad jis gerai jaustųsi, gerai atrodytų, o fotografija tokioje erdvėje neretai tampa dar ir reklama!
– Interjeras apskritai tampa labai svarbia verslo įvaizdžio dalimi. Kokias to tendencijas matote kalbant apie biurų įrengimą?
– Kalbant apie biurų interjerą, galima šnekėti apie šviesos spektrą, kuris skatina arba mažina darbingumą, taip pat apie augalus, kurie valo orą ir ramina darbuotojus. Įdomu tai, kad darbuotojai, kurie sėdi arčiau lango, turi mažiau įvairių žalingų įpročių, ligų ir pan. Galimybė atidaryti langą, turėti gryno oro, didina ir žmogaus protinę veiklą.
Labai svarbu turėti omeny, kad darbo aplinkoje vis dažniau pradeda atsirasti poilsio erdvės, arba netgi miego kambariai. Moksliškai nustatyta, kad po 90 minučių darbo yra patartina pasidaryti 20 minučių pertrauką, pailsėti – taip darbuotojas tampa dar produktyvesnis. Tai gerai žinoti ir darbdaviui – kad reikia planuoti ne tik darbines erdves. Ypač dabar, kai daug žmonių pereina prie hibridinio darbo modelio, darbuotojui ofise svarbu pasijusti kaip namuose, kad jis galėtų kur nors išsidrėbti, jaustis laisvai, nes gal jam taip kartais tik dar efektyviau dirbti.
Patarimai įrenginėjantiems biurą:
- Antradieniai yra pati darbingiausia diena žmogui, todėl nereikėtų daryti susitikimų ir leisti jam atlikti sutartas užduotis;
- Susitikimai yra efektyvesni esant 2–3 žmonėms; efektyviausia sprendimus priimti 1 su 1 formate, nes susitikime dalyvaujant 7–8 žmonėms, dalis mintyse yra kitur;
- Nebepasiteisina ir dideli susitikimų kambariai – tai dažnai yra iššvaistyta erdvė. Geriau daryti kelis mažesnius, po 5–6 žmones, bet taip pasieksime geresnį, produktyvesnį, rezultatą;
- Tiems, kas dirba kūrybinį darbą, labai svarbu, kad biuro centre būtų tualetai, virtuvės, dušai – taip jau yra pagal žmogaus vaizduotę, kad geriausios idėjos gimsta atsikėlus ryte, duše, tualete – tai yra mūsų pagrindiniai kūrybiniai stimulai;
- Muzika, kvapas, augalai taip pat padeda darbuotojui paskatinti produktyvumą;
- Labai svarbi yra akustika – todėl po truputį mažiname darbo vietas atviroje erdvėje, grįžtame prie kabinetinių variantų, 6–8 žmonių ar mažiau. Praktika parodė, kad visgi atviros erdvės ne taip pasiteisina, nes trukdo susikaupti;.
- Labai svarbu ir kitos detalės – pavyzdžiui, žinoti, kad darbo kėdė kartais turi 400 kartų daugiau bakterijų nei tualeto dangtis ir kad dėl to reikėtų rinktis tokias medžiagas, kad darbo kėdę būtų lengva valyti.
– Esate suprojektavusi ne vieną viešos paskirties objektą – Bibliobusą, kelias medicinos įstaigas, mokyklas. Koks projektas per visą jūsų veiklą jums sukėlė daugiausia galvos skausmo, bet rezultatas buvo labiausiai atpirkęs visą darbą?
– Man labai mielas „People Link“ biuras, su jais dirbti pradėjome likus keliems metams iki darbų pradžios. Buvo labai daug kliūčių, dėl to tai būtų geras pavyzdys, kaip galima nuolatines pastabas dėl interjero, spalvų, apšvietimo, paversti puikiu galutiniu rezultatu. Tikrai reikėjo perlipti per save, padaryti tą interjerą pilką, atsispiriant nuo fasadinės dalies. Bet taip ir gimė vienos gražiausių idėjų – metaliniai atitvarai, nerūdijančio plieno vandens baro stalas. Atrodytų toks mažas elementas kaip stalas buvo planuojamas tikrai nelengvai, turėjome visai pakeisti kanalizacijos, vandens komunikacijas, iš naujo suderinti grindų planus, diskutuoti dėl nuolydžio su inžinieriais. Bet virtuvė tapo visiška biuro ašimi – atsirado vandens baras, darbuotojai pradėjo gerti daug daugiau vandens, daugiau bendrauti, o bendravimas reiškia, kad darbuotojai kuria stipresnį ryšį, kad jiems daug geriau sekasi bendri projektai.
Bibliobusas buvo tikrai lengviausias projektas iš visų.Tik jis buvo sustabdytas prasidėjus karui Ukrainoje. Vėliau jį pratęsėme ir puikiai pristatėme jį Knygų mugės metu.
Nelengvas ir įsimintinas projektas buvo Vilniaus tarptautinė mokykla, jis davė labai daug pamokų. Tai buvo 2500 kv. objektas, atlikau jį praktiškai viena. Iki šios dienos bendraujame su vadovybe, jei reikia pakonsultuoti ir patarimais dėl baldų, kitų detalių, atnaujinimo. Vistik mokykla – tai gyvas organizmas, kur patalpoms reikalinga nuolatinė priežiūra, kaip ir bet kuriame kitame objekte – kaip ir žmogaus kūne. Juk turime prižiūrėti savo dantis, kasdien juos valyti – taip ir su daiktais, ir erdvėmis, jos turi būti prižiūrimos ir mylimos.
– Dirbate ne tik su viešos paskirties objektais, bet ir privačiais būstais. Koks esminis darbo skirtumas su viešąja erdve ir individualiu užsakymu?
– Skirtumas gal tas, kad dirbdamas su privačiais objektais įeini į labai artimą ryšį su užsakovais, dažnai tampi ilgalaikiais draugais. Žinau ir kolegų, ir pati turiu tokių žmonių, su kuriais dirbu daugiau nei 10 metų ir kuriems projektavau jau trejus namus. Kai kuriems klientams esi kaip asmeninis gydytojas. Ir kai tik yra šeimos pagausėjimas arba vaikai užauga, išeina studijuoti, prireikia jiems būsto, vėliau ir žiūrėk uošvienei, dar kam nors (juokiasi).
Vieni klientai sakė, kad aš pirmoji, kuriai pranešė, kad laukiasi vaikelio – dar tuomet net tėvai nežinojo apie šeimos pagausėjimą, bet klientai pasakė man, kad darbo kambario jau nebebus (šypsosi).
Apskritai sudėtingiausia privataus būsto įrengimo dalis ir yra tai, kad kiekvienas projektas labai jautrus detalėms – kiekviena rozetė, kiekvienas staliukas, stalčiaus aukštis, užuolaida, pagalvėlė, kur padėtas šaukštas – tai yra taip asmeniška, kad pusmečiui ar metams turi tarsi apsigyventi kito žmogaus galvoje ir jo buityje. Iš tikrųjų labai sveika kartas netgi pabūti jų buityje, pamatyti, kaip jie gyvena, kad sukurtum jiems dar geresnius namus.
– Kiek reikia laiko priprasti prie naujos erdvės – tiek namuose, tiek darbo aplinkoje, ir kaip į tai reaguoja klientai pradžioje?
– Įėjus į naujus namus pirmą kartą, tikrai reikia laiko priprasti ir pačiam, ir su kitu. Dėl to dažnai pradžioje žmonės net nesuprasdami, kodėl, jaučia pyktį dizaineriui, bet po pusmečio ar metų viskas būna gerai – tada jau ateina ir padėkos. Tas pats vyksta ir įrengiant ir visuomeninį projektą- pvz.: restoraną, kai perstatai pagrindines erdves, prietaisus, kad kitaip erdvėje vyktų bendravimas su klientu. Pirmosios reakcijos tikrai būna tokios, kad darbuotojai nori ir išeiti iš darbo. Bet praėjus keliems mėnesiams, įsidirbus naujoje erdvėje, nebesupranti, kaip galima buvo dirbti anksčiau. Tai tikrai neretai ta padėka užtrunka ir džiaugsmas ateina daug vėliau.
– Kiek interjero dizainas yra apie estetiką, dekoravimą, ir kiek apie funkciją?
– Negali negalvoti apie funkciją. Interjerą dekoruoti gali kiekvienas žmogus. Bet funkciškai sukurti erdves, perprojektuoti jas – tai dažniau yra architekto darbas, kuris reikalauja daugiau žinių ir, žinoma, meninio pajautimo.
Interjero dizainas man yra labai techninis dalykas – pradedame nuo koncepcijos, idėjos, plano, ruošimosi dalies, visada skaičiuoji, kiek objekte yra naudingo ir nenaudingo ploto.
Pavyzdys kaip rasti planavime klaidą.Tai labai pasiteisino su ligoninės projektu – jie statė 500 kvadratinių metrų dydžio priestatą, kurio koridoriai sudarė 250 kvadratinių metrų. Akivaizdu, kad su tokiu planu kažkas negerai net į jį nepažiūrėjus, nes tiek erdvės atiduoti koridoriams negalima. Vadinasi, turime tas erdves perplanuoti funkciškai ir tą plotą atiduoti palatoms, apžiūros kabinetams, laukiamajam, sanitariniams mazgams, techninėms patalpoms. Lygiai tas pats svarbu ir namuose – kartais tie nenaudingi plotai namuose atsieina 30 tūkst. eurų, o žmonės to net nežino. Taip paskaičiavus, atsiranda nišos, tamsūs kambarėliai – kad būtų išnaudota kuo daugiau ploto.
– Nauji būstai apskritai tampa vis mažesni. Ar tai teigiamas pokytis, rodantis, kad galbūt išmokome funkciškai išnaudoti erdvę, ar visgi vertintumėte tai kaip neigiamą reiškinį?
– Visada yra gerai turėti kuo daugiau erdvės. Nesu sutikusi tokio žmogaus, kuris nesakytų, kad jam netrūksta dar vieno kambarėlio. Yra tekę lankytis Havajuose, Niujorke, toje pačioje Prancūzijoje, Olandijoje, Ispanijoje – ir visur pasireiškia ta profesinė liga, apie kurią kalbėjau anksčiau, vis skenuoju edves, jų dydžius, išplanavimus (šypsos) – tai žinoma, kad didelė erdvė, su didele virtuve, milžiniškos svetainės visada yra siekiamybė. Ypač aukštos lubos – tai namams duoda visai kitą energiją, kaip bažnyčioje – sukuria meditatyvią būseną. Tai jaučiu kiekviename projekte, kad tarsi stengiamės saugoti patalpos aukštį, atverti lubas svetainėse, vamzdynus ir kt. suslėpti ne tokiose svarbiose patalpose ar koridoriuose. Erdvė, laisvė kvėpuoti manau visada liks prabanga.
