Moteris pasakoja, kad prieš kelerius metus, netrukus po karo Ukrainoje pradžios, išgyveno nelengvą laikotarpį. Darbe vyko dideli pokyčiai, buvo kilęs rimtas konfliktas, ji prastai miegojo ir jautė nuolatinę įtampą.
Vieną šeštadienio rytą ji nuvažiavo į Šeškinės turgų. Dar sėdint automobilyje prie jos priėjo nepažįstama moteris ir pradėjo siūlyti sportines kelnes. „Aiškiai prisimenu tik jos akcentą. Kalbėjo rusiškai, bet supratau, kad latvė. Sakiau, kad nieko nereikia, bet ji neatsikabino“, – pasakoja moteris.
Nepažįstamoji ėmė pasakoti, kad skubiai vyksta į Latviją, nespėjo parduoti daiktų, o muitinėje viską teks palikti. Esą geriau jau kam nors atiduoti. Netrukus moters rankose atsirado keli maišai su drabužiais.
„Čia jums dovanų, matau, kad esat geras žmogus“, – kartojo nepažįstamoji. Vėliau paprašė bent 20 eurų. Kadangi grynųjų moteris neturėjo, abi nuėjo iki bankomato. Pakeliui nepažįstamoji pasakojo apie kitus „nuostabius daiktus“, kuriuos turi automobilyje.
„Po visko grįžau su penkiais maišais drabužių, kurių net nemačiau. Ir atidaviau jai paskutinius 400 eurų. Gal ir gerai, kad paskutinius, nes jei būčiau turėjusi daugiau, matyt, būtų suėję ir tie“, – prisimena ji.
Bijojau parsinešti tuos maišus namo. Iki šiol apie tai nesu pasakiusi vyrui.
Tik vėliau, kai viskas baigėsi, ją užplūdo šokas ir nesupratimas. „Kai atsitokėjau, niekaip negalėjau paaiškinti to, ką padariau. Paskambinau draugei. Buvo gėda pasakyti. Bijojau net parsinešti tuos maišus namo. Iki šiol apie tai nesu pasakiusi vyrui“, – atvirauja moteris.
Paaiškėjo, kad maišuose buvo daugiausia vaikiški drabužiai. Dalį jų ji atidavė draugės vaikams, kitus nunešė į „Caritą“, iš kur jie buvo išsiųsti į Ukrainą.
Momentas, kai žmogus tampa pažeidžiamas
Gydytojas psichoterapeutas, LSMU podiplominių psichoterapijos studijų vadovas ir mokslo darbuotojas dr. Julius Neverauskas sako, kad tokios istorijos dažnai klaidingai aiškinamos kaip naivumas ar silpnas charakteris.
„Tai, ką aprašo ši moteris, labiau panašu ne į kvailumą ar charakterio silpnumą, o į trumpalaikį psichologinio pažeidžiamumo, emocinio sužadinimo, manipuliacijos ir žmogaus sprendimų sistemos užgrobimo epizodą“, – teigia specialistas.
Pasak jo, svarbu matyti visą situacijos foną. Moteris tuo metu gyveno karo pradžios atmosferoje, jautė nesaugumą, buvo išsekusi dėl problemų darbe, konfliktų ir prasto miego.
„Miego trūkumas, nerimas ir ilgalaikis stresas mažina racionalaus vertinimo, planavimo ir kritinio mąstymo efektyvumą. Tuo pat metu sustiprėja automatinės, emocinės ir socialinio paklusimo reakcijos. Kitaip tariant, ji nebuvo savo geriausioje sprendimų priėmimo versijoje“, – aiškina dr. J.Neverauskas.
Anot jo, sukčiai dažniausiai laimi ne todėl, kad žmogus yra naivus, o todėl, kad konkrečiu metu tampa pažeidžiamas: „Jos pasakymas, kad galvoje tarsi nesuveikė mąstymas, yra labai svarbus. Tokiose situacijose žmogus gali patekti į trumpalaikę automatinio paklusimo būseną. Jis kalba, juda, priima sprendimus, tačiau vėliau jaučia, kad viskas vyko tarsi savaime ir ne visai pagal įprastą jo mąstymo logiką“, – aiškina dr. J.Neverauskas.
Šioje istorijoje susidėjo keli svarbūs veiksniai: emocinis nuovargis po konflikto, prastas miegas, karo sukelta įtampa, socialinis spaudimas akis į akį ir greitas perėjimas nuo pokalbio prie veiksmų.
Manipuliacija prasidėjo nuo mažų žingsnių
Psichoterapeuto teigimu, svarbu tai, kad 400 eurų nebuvo paprašyta iš karto. Pirmiausia buvo pasiūlytos sportinės kelnės. Vėliau atsirado istorija apie skubų išvykimą į Latviją, neišparduotus daiktus ir muitinę. Tada – dovana, komplimentas, keli maišai rankose ir tik po to prašymas duoti bent 20 eurų.
„Tai klasikinis „kojos tarp durų“ principas. Žmogus neįtraukiamas vienu dideliu sprendimu. Jis vedamas mažais žingsniais, kurių kiekvienas atrodo tik šiek tiek didesnis už ankstesnį“, – aiškina dr. J.Neverauskas.
Kai žmogui kažkas tarsi dovanojama, net jei jis to neprašė, gali atsirasti vidinis poreikis atsilyginti.
Pasak jo, svarbų vaidmenį suvaidino ir vadinamoji dovanos iliuzija.
„Kai žmogui kažkas tarsi dovanojama, net jeigu jis to neprašė, gali atsirasti vidinis poreikis atsilyginti. Pirmiausia sukuriamas jausmas, kad jau kažką gavai, o tada prašymas duoti bent 20 eurų ima atrodyti visai kitaip. Žmogus nepastebimai pervedamas iš pozicijos „neperku“ į poziciją „gal bent kažkiek atsilyginsiu“, – sako psichoterapeutas.
Dr. J.Neverauskas atkreipia dėmesį į detalę, kuri gali atrodyti nereikšminga – moteris prisimena, kad kažkaip tie maišai tiesiog atsidūrė jos rankose.
„Kai žmogus fiziškai paima daiktus, situacija psichologiškai pasikeičia. Jis tampa nebe stebėtoju, o dalyviu. Tada grąžinti daiktus tampa sunkiau nei jų neimti iš pradžių“, – aiškina specialistas.
Dar vienas svarbus etapas buvo ėjimas iki bankomato. „Tai nėra tik pasivaikščiojimas. Žmogus jau investuoja laiką, dėmesį, bendravimą, juda kartu. Kuo daugiau investuojama, tuo sunkiau staiga sustoti ir pasakyti: „Ne, vis dėlto neduosiu.“ Socialinis įsipareigojimas didėja su kiekvienu žingsniu“, – teigia dr. J.Neverauskas.
Viena frazė – į jautriausią vietą
Psichoterapeuto teigimu, itin svarbi buvo nepažįstamosios frazė: „Matau, kad esat geras žmogus.“ Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip nekaltas komplimentas, tačiau iš tikrųjų tai viena stipriausių manipuliacijos formų.
„Kai žmogui pasakoma, kad jis geras, supratingas ar turintis gerą širdį, atsisakymas gali pradėti atrodyti kaip prieštaravimas šiai tapatybei. Tuomet žmogus nebenori būti tas, kuris nepadėjo“, – aiškina specialistas.
Jo teigimu, manipuliatoriai dažnai naudoja panašias frazes: „Jūs juk supratingas žmogus“, „Jūs tikrai nepaliksite manęs bėdoje“, „Matau, kad turite gerą širdį.“ „Tokie sakiniai veikia ne per logiką, o per žmogaus savęs vaizdą“, – sako dr. J. Neverauskas.
Sukuriama tiek triukšmo, kad nebelieka laiko mąstyti
Pasak psichoterapeuto, šioje istorijoje buvo panaudotas ir dar vienas dažnas metodas – nuolatinis kalbėjimas. Moteris prisimena, kad eidama iki bankomato klausėsi pasakojimų apie vis naujus daiktus ir jų tariamą vertę.
Manipuliatorius užpildo pauzes ir neleidžia atsirasti tylai, kurioje galėtų kilti klausimas: „Ką aš čia darau?“
„Tai gali būti kognityvinio užtvindymo metodas. Kai žmogui nuolat kalbama, jam lieka mažiau vidinės erdvės mąstyti. Manipuliatorius užpildo pauzes ir neleidžia atsirasti tylai, kurioje galėtų kilti paprastas klausimas: „Ką aš čia darau?“ – aiškina dr. J. Neverauskas.
Anot jo, geras manipuliatorius dažnai kalba ne tam, kad suteiktų informacijos, o tam, kad kitas žmogus neturėtų galimybės sustoti ir racionaliai įvertinti situacijos. Prie to prisidėjo ir dirbtinai kuriama skuba.
„Kai žmogus spaudžiamas veikti čia ir dabar, jis nebeturi laiko sustoti, patikrinti informacijos ar pasitarti. O būtent šie trys veiksmai dažniausiai ir apsaugo nuo manipuliacijų“, – sako specialistas.
Iš tiesų ji ne pirko, o manė padedanti
Dr. J.Neverausko teigimu, vienas svarbiausių šios istorijos aspektų yra tai, kad moteris greičiausiai jautėsi ne perkanti, o padedanti: „Jeigu nepažįstamoji būtų tiesiog pasakiusi: „Pirkite penkis maišus drabužių už 400 eurų“, tikėtina, kad atsakymas būtų buvęs neigiamas. Tačiau visa situacija buvo pateikta kaip pagalbos scenarijus: man reikia išvažiuoti, gaila palikti daiktus, jūs geras žmogus, bent kažkiek prisidėkite“.
Pasak jo, žmogus tokiu atveju įtraukiamas ne į ekonominį, o į moralinį sprendimą. Prie to prisideda ir pseudoasmeninio ryšio kūrimas.
Psichoterapeutas atkreipia dėmesį, kad žmonės į spaudimą reaguoja ne tik kovodami arba traukdamiesi. Egzistuoja ir trečias dažnas atsakas – prisitaikymas.
„Kartais žmogus nusileidžia ne todėl, kad sutinka su situacija, o todėl, kad nori kuo greičiau sumažinti įtampą. Tokiu atveju jis tarsi ne perka, o išsipirka iš nemalonios situacijos. Duoda pinigus tam, kad spaudimas pagaliau baigtųsi“, – atkreipia dėmesį dr. J. Neverauskas ir priduria, jog nežinoma moteris kalbėjo apie savo problemas, žiūrėjo į akis, lydėjo iki bankomato, vertino ją kaip gerą žmogų.
Tokiu būdu sukuriamas klaidingas artumo jausmas. Žmogui daug sunkiau atsisakyti konkretaus asmens nei anoniminio pardavėjo.
Kodėl aukoms taip gėda?
Pasak dr. J.Neverausko, po tokių istorijų žmonės dažnai išgyvena ne tik dėl prarastų pinigų. Daugeliui aukų skaudžiausia būna ne finansinis nuostolis, o smūgis jų pačių tapatybei.
Žmogus paprastai save laiko protingu, racionaliu ir sunkiai apgaunamu. Kai nutinka priešingai, anot pašnekovo, sužeidžiamas jo paties vaizdas: „Ši moteris ne kartą pabrėžia, kad yra sveiko proto, brandi, užima aukštas pareigas. Todėl jai skauda ne vien dėl 400 eurų. Skauda dėl klausimo: kaip aš galėjau taip pasielgti?“
Šioje istorijoje, anot specialisto, ypač skaudu tai, kad moteris buvo įtraukta ne per godumą, o per savo gerąsias savybes – atjautą, mandagumą ir norą padėti. „Dalis jos elgesio kilo iš socialiai vertingų savybių. Todėl žmogui gali atrodyti, kad buvo pasinaudota tuo, kas jame gera. Tai sukelia ypatingą moralinę painiavą ir dar stipresnę gėdą“, – aiškina psichoterapeutas.
Daugelis aukų save vertina neteisingai – lygina ramų protą po įvykio su būsena, kurioje sprendimas buvo priimtas.
„Po fakto viskas atrodo akivaizdu. Tačiau sprendimas buvo priimtas visai kitoje būsenoje – pavargus, neišsimiegojus, patiriant stresą ir socialinį spaudimą. Žmonės dažnai lygina ramų protą po įvykio su perkrautu protu įvykio metu, todėl save kaltina daug labiau, nei būtų teisinga“, – pažymi jis.
Prie gėdos prisideda ir baimė būti pasmerktam. Daugelis aukų bijo išgirsti: „Kaip tu galėjai?“, „Juk viskas buvo akivaizdu“, „Aš taip niekada nepasielgčiau.“ Todėl renkasi tylėti.
Manipuliacijos auka gali tapti kiekvienas
Ši istorija, pasak dr. J.Neverausko, parodo ne moters kvailumą, o tai, kaip veikia žmogaus psichika. Manipuliacija dažniausiai suveikia tada, kai sutampa trys dalykai: žmogus yra pažeidžiamoje būsenoje, panaudojamas jam tinkantis spaudimo metodas ir viskas įvyksta tinkamu momentu.
Vienus paveikia baimė, kitus – autoritetas, trečius – skuba, ketvirtus – gailestis, penktus – noras būti mandagiam ar padėti.
„Klausimas nėra, ar žmogus protingas. Tikslesnis klausimas – kokioje būsenoje jis buvo, kokia manipuliacija buvo panaudota ir kiek laiko turėjo sustoti bei patikrinti situaciją“, – akcentuoja psichoterapeutas.
Jo teigimu, todėl sukčiavimo aukoms pirmiausia reikia ne gėdinimo, o supratimo: „Beveik kiekvienas gali būti apgautas, jeigu manipuliatorius pataiko į tinkamą laiką, tinkamą emocinę būseną ir tinkamą psichologinį mygtuką.“
Medijų rėmimo fondas projektui „Atsparumo kodas “ skyrė 110 000 eurų dalinį finansavimą.
