Sekite 15min Google
Tačiau šiandien Neringa sako atradusi savyje daug stiprybės, o savo patirtį pavertusi postūmiu ne tik kurti naują gyvenimą, bet ir padėti kitiems. Vienu iš svarbių etapų šiame kelyje jai tapo projektas „1000 moterų“, padėjęs iš naujo atrasti save ir savo galimybes, rašoma WOW University pranešime žiniasklaidai.
Kai baimė pasilikti tapo didesnė už baimę išeiti
Neringa neslepia – nebuvo vienos konkrečios dienos, kai staiga nusprendė viską palikti. Mintis apie išėjimą brendo ilgai.
„Vis tikėjausi, kad kažkas pasikeis, bandžiau pateisinti, prisitaikyti, išsaugoti šeimą, ypač kai yra vaikų. Tačiau po fizinio smurto supratau labai paprastą dalyką – aš nenoriu, kad mano vaikai augtų matydami tokius santykius ir galvotų, kad tai yra normalu. Nenoriu, kad dukros manytų, jog moteris turi kentėti, o sūnus – kad taip galima elgtis su moterimi“, – pasakojo Neringa.
Tuomet ji suprato, kad turi pasirinkti save ir savo vaikus, nors nežinomybės buvo daug.
„Aš nežinojau, kas bus rytoj, kaip viską finansiškai ištempsiu, kaip susitvarkysiu viena, bet vienu metu baimė pasilikti tapo didesnė už baimę išeiti. Tada išsikviečiau pareigūnus, kad apgintų“, – prisiminė ji.
Didžiausios stiprybės suteikė vaikai
Tuo metu Neringos vaikai buvo mažamečiai. Anot jos, būtent dėl jų priimti sprendimą buvo dar sunkiau – reikėjo galvoti ne tik apie save, bet ir apie tai, kaip pasikeis visas vaikų gyvenimas.
„Kai esi viena, gali rizikuoti, kažkaip išgyventi tą nežinomybę, bet kai šalia yra vaikai, kiekvieną sprendimą pasveri dešimt kartų. Galvojau, kur mes gyvensime, kaip jausis vaikai, kaip pasikeis jų gyvenimas, ar sugebėsiu jiems suteikti stabilumą“, – sakė pašnekovė.
Vis dėlto šiandien ji supranta, kad būtent vaikai tapo viena didžiausių priežasčių nepasiduoti.
„Žiūrėdama atgal suprantu, kad būtent jie man ir suteikė daugiausia stiprybės. Norėjau jiems kitokio gyvenimo“, – teigė Neringa.
Skyrybos baigėsi, tačiau išbandymai – ne
Teisiškai skyrybos įvyko gana greitai – per kelis mėnesius. Tuo metu Neringai atrodė, kad sunkiausias etapas jau liko praeityje. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad išėjimas iš santykių nebūtinai reiškia ir visų su jais susijusių sunkumų pabaigą.
Procesai, prasidėję prieš beveik trejus metus, viena ar kita forma tęsiasi iki šiol. Dabar jie daugiausia susiję su vaikais – bendravimo ir lankymo tvarka, nesutarimais, kaltinimais bei kitais teisiniais klausimais.
„Fiziškai iš santykių jau išėjau, teisiškai esu išsiskyrusi, kuriu savo gyvenimą iš naujo, bet konfliktas vis tiek kažkokiu būdu lieka tavo kasdienybėje. Man asmeniškai tai kartais jaučiasi kaip besitęsiantis psichologinis spaudimas. Atrodo, kad vienas procesas baigiasi – prasideda kitas“, – atviravo moteris.
Visa tai vyksta kartu su įprastu gyvenimu – darbu, vaikų priežiūra, mokslais, sąskaitomis ir rūpesčiais namuose.
Pasak Neringos, jai itin svarbu, kad mamos teisiniai procesai kuo mažiau paliestų vaikų kasdienybę, todėl ji stengiasi suteikti jiems kuo daugiau stabilumo.
„Manau, tai ir buvo viena sunkiausių pamokų – suprasti, kad išėjimas iš santykių ne visada reiškia, jog tą pačią dieną baigiasi ir emocinis ar psichologinis jų poveikis“, – kalbėjo ji.
Tačiau dabar Neringa jaučiasi visai kitaip nei prieš trejus metus, kai priėmė sprendimą žengti pirmyn.
„Šiandien aš jau žinau, kur kreiptis, žinau savo ir vaikų teises, moku atsirinkti, į ką verta reaguoti, o į ką – ne. Ir svarbiausia – nebenoriu, kad visa tai apibrėžtų mano gyvenimą. Teisiniai procesai dar gali tęstis, bet mano gyvenimas dėl jų nebestovi vietoje“, – pabrėžė pašnekovė.
Projektas „1000 moterų“ tapo postūmiu vėl atrasti save
Pasak Neringos, projektas „1000 moterų“ atsirado būtent tuo gyvenimo metu, kai ji gyveno rūpesčiais dėl kitų, sprendė skyrybų rūpesčius, o pačią save buvo nustūmusi į antrą planą.
„Po ilgo laiko, kai esi mama, darbuotoja, sprendi problemas, dalyvauji teisminiuose procesuose ir nuolat kažkuo rūpiniesi, kažkur tame sąraše labai lengva pamesti save. Paskaitos man labai pravertė“, – pripažino ji.
Šis projektas jai suteikė ne tik naujų žinių ir kompetencijų. Neringos teigimu, jis padėjo prisiminti, kad ji pati vis dar turi savo tikslų, idėjų ir svajonių.
Svarbiu žmogumi šiame etape tapo ir jos mentorė.
„Kartais labai svarbu šalia turėti žmogų, kuris nepasako, ką privalai daryti, bet užduoda tinkamus klausimus, padeda aiškiau pamatyti savo stiprybes, susidėlioti mintis ir padrąsina žengti kitą žingsnį. Man ši mentorystė buvo būtent tokia – ne apie paruoštus atsakymus, o apie pagalbą pačiai juos savyje atrasti“, – pasakojo Neringa.
Per šiuos sudėtingus gyvenimo metus ji taip pat sugebėjo baigti socialinio darbo studijas. Anot pašnekovės, po truputį atsirado ne tik daugiau pasitikėjimo savimi, bet ir noras savo sukauptą patirtį panaudoti prasmingai.
„Manau, kad dalis to, ką darau šiandien – noras veikti, drąsa ne tik svajoti, bet ir savo idėjas paversti realiais darbais – yra ir to vidinio pokyčio tęsinys, ir didžiulis „1000 moterų“ projekte gautų žinių indėlis“, – sakė ji.
Kai pagalbos reikia, bet pagal įstatymą – nepriklauso
Asmeninė patirtis Neringai atskleidė ir kitą problemą – kaip sudėtinga pagalbos sulaukti žmogui, kuris dirba ir gauna pajamas, tačiau vienas augina vaikus bei išgyvena sudėtingą gyvenimo etapą.
„Jeigu dirbi, oficialiai gauni pajamas, iš šalies gali atrodyti – viskas gerai, žmogus susitvarko. Bet niekas nežiūri, kiek realiai kainuoja vienai išlaikyti šeimą. Vaikų poreikiai, būreliai, sveikata, drabužiai, mokykla, būstas, teisinės išlaidos... Sąrašas labai ilgas“, – vardijo ji.
Neringos teigimu, žmogus gali dirbti ir stengtis būti savarankiškas, tačiau būtent dėl turimų pajamų dažnai išgirsta, kad parama jam nepriklauso.
Jos manymu, pagalbos sistema turėtų labiau vertinti konkrečią žmogaus gyvenimo situaciją, o ne vien skaičius.
„Kartais nereikia žmogaus išlaikyti metų metus. Kartais jam reikia padėti vieną mėnesį sumokėti mokesčius, gauti teisinę konsultaciją, nupirkti vaikui akinius ar tiesiog padėti išgyventi krizę, o tada jis pats atsistos ir eis toliau. Sistema dažnai mato pajamas. Norėtųsi, kad ji dažniau pamatytų ir žmogų“, – sakė Neringa.
Savo patirtį pavertė pagalba kitiems
Būtent visa tai, ką Neringai teko patirti pačiai, ilgainiui virto noru padėti kitiems. Taip po truputį pradėjo formuotis VšĮ „Šviesa šeimai“ idėja.
Pašnekovė juokauja, kad nebuvo taip, jog vieną rytą pabudo ir nusprendė įkurti organizaciją – ši mintis augo kartu su jos pačios patirtimi.
„Per tuos metus labai daug išmokau – apie institucijas, teismus, pagalbos sistemą, apie tai, kur kreiptis ir kiek kartais žmogui reikia pačiam belstis į duris, kad būtų išgirstas. Ir vis dažniau pagalvodavau: jeigu aš jau visa tai praėjau, kodėl mano patirtis negalėtų sutrumpinti kelio kitai moteriai ar šeimai?“ – pasakojo ji.
Neringa nori, kad žmogui, patekusiam į sunkią situaciją, nereikėtų vienam klaidžioti tarp daugybės institucijų ir bandyti suprasti, nuo ko pradėti.
„Noriu, kad būtų vieta, kur jis galėtų ateiti ir pasakyti: „Aš nežinau, ką dabar daryti.“ Ir išgirstų ne „Čia ne mūsų kompetencija“, o sulauktų pasakymo: „Gerai, pažiūrėkime, nuo ko galime pradėti“, – savo vizija dalijosi pašnekovė.
Vienas iš jai svarbių sumanymų – ir „Ryšio atkūrimo erdvė“. Tai būtų saugi bei neutrali vieta vaikams ir tėvams, kuriems reikia pagalbos palaikant ar atkuriant tarpusavio ryšį.
„Gal todėl „Šviesa šeimai“ man nėra tiesiog darbas ar organizacija. Joje labai daug mano pačios nueito kelio ir daug planuojamų projektų, kuriais tikiu“, – sakė Neringa.
Sunkumus pavertė stiprybe
Praėjus sudėtingiausiems etapams, Neringa sako šiandien į gyvenimo problemas žvelgianti visiškai kitaip. Išbandymai niekur nedingo, tačiau pasikeitė ji pati.
„Problemos gyvenime tikrai niekur nedingo, bet šiandien aš į jas žiūriu visiškai kitaip. Ir turbūt svarbiausia – šiandien aš vėl turiu save“, – sakė ji.
Anksčiau daugiausia energijos, pasak pašnekovės, buvo skirta tiesiog išgyventi dieną – spręsti problemas, gintis ir įrodinėti. Dabar tą pačią energiją ji gali skirti vaikams, savo idėjoms ir kūrimui.
„Kartais gyvenime nutinka labai keistas dalykas – tuo metu, kai viskas griūva, atrodo, kad tai yra pabaiga. O praėjus laikui supranti, kad galbūt ten buvo visai ne pabaiga. Gal ten buvo pradžia“, – svarstė Neringa.
Šiandien siunčia svarbią žinutę kitoms moterims
Kalbėdama apie moteris, kurios šiandien gyvena nelaiminguose santykiuose, tačiau bijo išeiti dėl vaikų, finansų ar nežinomybės, Neringa pabrėžia – ji niekada nesakytų „tiesiog išeik“.
„Tas žodis „tiesiog“ mane net šiek tiek erzina. Kai turi vaikų, bendrus namus, finansinių įsipareigojimų ir nežinai, kas tavęs laukia rytoj, nėra jokio „tiesiog“. Baimė yra tikra“, – kalbėjo ji.
Vietoje to Neringa ragintų pradėti ruoštis ir nebandyti visko išgyventi vienai.
„Kalbėk, ieškok informacijos. Pasakyk bent vienam žmogui, kuriuo pasitiki. Sužinok, kokia pagalba tau priklauso. Susidėliok planą“, – patarė pašnekovė.
Jos teigimu, nereikia laukti dienos, kai baimė visiškai išnyks, nes tokia diena gali ir neateiti.
„Aš pati nežinojau, kas manęs laukia. Ir tikrai ne viskas po išėjimo iš karto tapo gražu ir lengva. Buvo labai sunkių etapų ir noro grįžti ten, iš kur išėjau. Tačiau šiandien, atsisukusi atgal, žinau, kad tą sprendimą priimčiau dar kartą“, – sakė Neringa.
Todėl šiandien ji drąsina moteris nebijoti ieškoti ne tik pagalbos, bet ir aplinkos, kuri padėtų iš naujo pamatyti save bei savo galimybes. Būtent tokią palaikančią aplinką Neringa sako radusi projekte „1000 moterų“, kurį kitoms moterims rekomenduotų nedvejodama.
„Labai rekomenduoju šį projektą. Ypač tai moteriai, kuri šiandien galvoja: „Aš nežinau, nuo ko pradėti.“ Kartais nereikia iš karto žinoti viso savo gyvenimo plano. Kartais užtenka patekti į aplinką, kurioje kažkas padeda vėl pamatyti save ir prisiminti, kiek daug iš tikrųjų gali“, – pabrėžė ji.
