Atradusi savo potyrių priežastį, 40-metė Brigita dabar veda savipagalbos grupes žmonėms su bipoliniu sutrikimu. Kalbėdama su portalu 15min, ji patikina – buvimas erdvėje, kurioje gali būti atviras be baimės būti teisiamam, padeda eiti atsigavimo ir savęs priėmimo keliu.
– Brigita, kada pirmą kartą pajutote, kad jūsų vidiniai išgyvenimai galbūt kitokie nei aplinkinių? Kuo tai pasireikšdavo?
– Pirmą kartą tai pajutau paauglystėje. Supratau, kad mano pasaulio suvokimas yra daug gilesnis nei bendraamžių, kad patiriu kažką rimtesnio ir skaudesnio, nei jie patiria. Mėgdavau filosofuoti, kalbėti labai rimtomis temomis apie gyvenimą ir mirtį. Tuo metu patyriau depresiją, nuotaikų kaitas.
-
G.Mauricas – atvirai apie jam diagnozuotą bipolinį sutrikimą: „Maniau, kad mano kelias – savižudybė“
-
Paula atvirai apie tai, ką reiškia gyventi su bipoliniu sutrikimu: priimti save ir padėti kitiems
-
Polinkis į savižudybę ir priklausomybė nuo narkotikų: Viktorija pasidalino apie gyvenimą su autizmu ir bipoliniu sutrikimu
– Ar tuo metu jums buvo aišku, kas su jumis vyksta? Ar buvo atėjusi nors mintis, kad turite bipolinį sutrikimą?
– Nors reflektavau apie save, apie mane supantį pasaulį, pati nesupratau, kokios mano blogos savijautos priežastys. Maniau, kad tai yra mano asmenybės dalis, kad tokia tiesiog esu iš prigimties. Tuo metu net neįtariau, kad galėčiau turėti sutrikimą. Nors žinojau, kas yra depresija, ir kad man ji yra, nežiūrėjau į tai rimtai, nes nežiūrėjo ir aplinkiniai. Be to, su draugais būdavau linksma, juokaudavau, inicijuodavau linksmybes.
– Ar kalbėjotės apie tai su savo artimaisiais, šeima, draugais?
– Su draugais pasidalindavau savo slogiomis mintimis, kad man „depresūcha“, jie atjausdavo mane, kai kurie suprasdavo. Bet ne visada, kartais jausdavau, kad mano emocijų visiems būdavo per daug. Su tėvais santykis tuo metu buvo labai blogas, nekalbėdavome apie mano depresiją ar nuotaikų kaitas.
Jaučiausi labai vieniša tame, pati su savimi kovodama. Kilo ir daug neapykantos sau, nes negalėjau būti tokia kaip visi. Dažnai jautriai reaguodavau į įvairius dalykus. Kartą pravirkau, o klasiokė supykusi išvadino mane „psiche“.
– Koks buvo jūsų kelias iki diagnozės? Kada pagaliau ją išgirdote?
– Kelias iki diagnozės buvo labai ilgas ir vedė toli nuo namų. Po paauglystės nuotaikų kaitos šiek tiek išsilygino, depresyvumas atsitraukė, bet jautrumas išliko. Iškeliavau studijuoti į Angliją. Ten gyvenau 7 metus. Turėjau neblogą darbą, draugų, bet gyvenimas neteikė džiaugsmo. Tuomet iškeliavau aplink pasaulį ir ta kelionė, kartu ir ieškojimas savęs, dvasingumo, balanso, truko 4 metus. Tos kelionės metu mano psichikos sveikata ėmė blogėti. Jau buvau apsisprendusi, kad grįšiu į Lietuvą, kai sulaukiau skambučio – mano brolis pateko į avariją. Nuvykau į ligoninę ir brolis po kelių dienų užgeso. Tai labai paveikė mane.
Grįžusi į Lietuvą ėmiausi darbų, studijų, savanorystės, aktyviai meditavau Vipasanos meditaciją. Visa tai ne tik nepadėjo man, bet ir pablogino situaciją. 2017 m. po perdegimo atsidūriau Vasaros g. psichiatrijos ligoninėje. Tuomet gavau laikiną diagnozę, gydytojai nežinojo, ar pasikartos psichozė, ar tai tik vienas kartas.
Po poros metų su psichoterapeuto ir gydytojos žinia nusprendžiau nutraukti vartojamus vaistus ir pažiūrėti, kaip seksis gyventi be jų. Po mažiau nei mėnesio prasidėjo manija, pasikartojo hospitalizacija. Iš ligoninės išėjau su šizoafektinio sutrikimo diagnoze. Niekaip negalėjau suprasti šios diagnozės, atrodė, kad ji neatitinka to, kaip jaučiuosi.
Po keletos mėnesių mano psichoterapeutė paminėjo, kad mano simptomai gali atitikti bipolinio sutrikimo diagnozę. Tada pirmą kartą išgirdau apie bipolinį sutrikimą. Paskaičiusi apie jį iškart atpažinau savo būsenas: maniją, depresiją, hipomaniją, nuotaikų kaitą. Jos tiek kartų buvo sujaukusios mano gyvenimą. Supratau, kad turiu keisti savo diagnozę, nes vaistai nuo šizoafektinio sutrikimo man padėjo labai minimaliai.
Praėjus gydytojų komisiją, diagnozė buvo pakeista. Pirmas dalykas, ką pasakė stacionare dirbusi gydytoja, buvo: gal norite išbandyti litį? Šį vaistą vartoju iki šiol ir jis visiškai pakeitė mano gyvenimą į gera. Daugiau jokių manijos, depresijos ar hipomanijos epizodų.
– Kaip jautėtės radusi paaiškinimą, kas jumis vyksta? Galbūt atėjo šioks toks palengvėjimas?
– Kai suvokiau, kad turiu bipolinį sutrikimą, man labai palengvėjo. Nešiau daug kaltės ant savo pečių, kaltinau save dėl daug įvykių, pelnytai ir nepelnytai. O kai sužinojau, kad daug dalykų įvyko dėl to, kad mano psichika buvo nestabili, aš gebėjau sau atleisti ir save priimti. Nesakau, kad nesu atsakinga už savo poelgius, esu, nepaisant mano psichikos sutrikimo. Bet gyvenu su mažiau kaltės ir gėdos.
– O ar buvo sunku kitiems pripažinti apie bipolinį sutrikimą? Ar apskritai apie tai kalbėjote viešai?
– Pripažinti apie sutrikimą iš pradžių būdavo nelengva, nežinojau, kaip žmonės reaguos. Bet po truputį, su geromis patirtimis atėjo ir daugiau drąsos kalbėti atvirai. Su „Žvelk giliau“ iniciatyva kalbėti viešai pradėjau nuo 2022 m. ir tai sėkmingai darau ir dabar. Manau, norint kalbėti apie savo sutrikimą, reikia užaugti ir po truputį prisijaukinti kalbėjimą viešai.
– Kaip jaučiatės dabar – ar pilnai save priimate, ar išliekate švelni sau net ir sudėtingomis dienomis?
– Dabar jaučiuosi gerai, bet turiu omenyje tai, kad greitai pavargstu ir labai jautriai reaguoju į stresą. Todėl turiu save labai saugoti ir rinktis tokias veiklas, kurios nepažeistų mano pusiausvyros. Kai būnu pavargusi, einu ilsėtis, darau mažiau negu 100 proc. darbingas žmogus ir taip apsaugau save nuo perdegimo.
– Kas jums dabar labiausiai padeda kasdienybėje?
– Miegas ir daug poilsio – man reikia 10 valandų miego. Sportas – nors dažnai nenoriu eiti sportuoti, bet, žinodama, koks geras jausmas užplūsta po sporto, kaip jis padeda subalansuoti emocijas, vis tiek einu ir sportuoju. Psichoterapija – lankau jau 7 metus, savipagalbos grupės, daug poilsio, vaistai, papildai, sveiki santykiai, dalinimasis savo istorija.
– Kaip gi jums gimė sprendimas pačiai vesti savipagalbos grupes žmonėms, turintiems bipolinį sutrikimą?
– Vieną dieną „Facebook“ grupėje „Bipolinių klubas“ pamačiau skelbimą, kad žmonės nori susirinkti pabendrauti. Susirinkome tryse ir mums taip patiko bendrauti, kad pradėjome reguliariai susitikinėti kiekvieną savaitę. Tada sužinojau apie įvairias savipagalbos grupes. Vėliau mokiausi koučingo ir labai norėjau padėti žmonėms, turintiems bipolinį sutrikimą, išmokti jį valdyti, gyventi subalansuotą gyvenimą. Mūsų grupė išsiskirstė, o aš nusprendžiau suburti naują savipagalbos grupę nuotoliu. Tai buvo prieš beveik 2 metus. Dabar yra ir gyva savipagalbos grupė.
– Ką jums asmeniškai reiškia būti erdvėje, kurioje žmonės gali būti atviri be baimės būti teisiami?
– Tokia aplinka augina, stiprina, palaiko. Be to, dažnai būna, kad atsivėrusi sulaukiu tokio stipraus palaikymo ir atjautos, kad kitąkart ir vėl norisi pasidalinti ir tokiu būdu gyti. Ši erdvė – tai saugus uostas, kuriame galime drąsiai dalintis rūpesčiais ir pasiekimais, mokytis vieni iš kitų. Visa tai padeda eiti atsigavimo keliu.
– Ką norėtumėte, kad žmonės geriau suprastų apie bipolinį sutrikimą?
– Norėčiau, kad žmonės geriau suprastų, kas yra manija, depresija, hipomanija, ir mokėtų elgtis su tai patiriančiu žmogumi. Kad būtų sąmoningesni ir suprastų, kad žmogus nevaldo savo emocijų dėl sutrikimo, o ne dėl savo charakterio. Taip pat kad žinotų, jog bipolinis sutrikimas yra rimtas, gyvybei pavojingas sutrikimas, iš kurio nevalia juoktis, šaipytis ar tikėtis, kad žmogus galbūt negalės dirbti ir dalyvauti gyvenime tokiu pat pajėgumu, kaip ir sutrikimo neturintis žmogus. Kad depresijos neišgydysi darbais ir veiklomis.
– Ką norėtumėte pasakyti bipolinį sutrikimą turinčiam žmogui, kuris dar tik ieško atramos?
– Svarbiausia atitaikyti tinkamus vaistus, tuomet reguliariai lankyti psichoterapiją, sportuoti, sveikai maitintis ir gerai miegoti, saugoti save nuo streso. Ir, žinoma, noriu pakviesti į savipagalbos grupę žmonėms su bipoliniu sutrikimu, kur jūsų laukia bendraminčiai ir daug pozityvių patirčių.
