Tačiau nors ji daug metų tikėjo į patį Jehovą, armagedoną ir amžiną gyvenimą, Deimantė vis tiek sugebėjo tapti pasauliete. Ji ne tik paliko toksiškus tėvus ir religinę bendruomenę, bet ir užsigydė traumų paliktas žaizdas. Kaip jai tai pavyko – Deimantė dalijosi Aurimo Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk Iš Naujo“. Kviečiame skaityti pokalbio ištrauką.
Aurimas Mikalauskas: Papasakok apie etapą, kai po truputį pradėjai matyti kitą pasaulį. Kaip jis tave sužavėjo, kuo patraukė ir kodėl nusprendei išeiti iš Jehovos liudytojų bendruomenės?
Deimantė Rudžinskaitė: Aš pasaulietiško pasaulio nelabai pažinojau iki kol nepradėjau lankyti mokyklos – manęs nevedė į darželį. Tai mokykla buvo pirmoji stipri interakcija su pasauliečiais ir apskritai pasauliu. Man buvo labai sudėtinga, nes mes, kaip Jehovos liudytojai, turėjome daug apribojimų, kaip turime elgtis, ką galime švęsti, o ko ne. Man didžiausi iššūkiai kildavo per šventes, tarkim, per Kalėdas ar gimtadienius, kurie ir mokyklose yra minimi, o aš juose dalyvauti negalėdavau.
Kaip ir žinojau, kad negaliu būti pusėje, kuri švenčia pagoniškas šventes, nes aš planuoju amžinai gyventi ir man to nereikia, bet iš kitos pusės visa tai atrodė labai smagiai. Atrodė nuostabu, kad vaikas švenčia gimtadienį, gauna dovanas, kiti dainuoja jam dainą ir visa diena tik jam skirta. Tačiau pas mus organizacijoje individualumas toli gražu nebuvo vertybė – mes turėjome būti pilkos masės dalis, kuri dirba tam tikrą darbą dėl bendro tikslo.
Man buvo pavydu, kad kai kurie žmonės jaučiasi svarbūs ir reikšmingi kažkam kitam. Kuo mane tas pasaulis viliojo, tai būtent tomis spalvomis – šventėmis ir džiaugsmu. O pas mus to nebūdavo, mes į viską žiūrėdavome rimtai – ruošėmės džiaugtis gyvenimu po to, rojuje. Juk čia tik tarpinė stotelė, tai nelabai ir vertinome to gyvenimo.
Vėliau atsitiko didžioji problema – mane pradėjo traukti ne tik šventės, bet ir kiti pasauliečiai vaikai. Aš juose pradėjau matyti fainus žmones, o tai visiškai draudžiama, nebent ruošiesi juos įtraukti į bendruomenę. Kadangi nesiruošiau to daryti, nes man buvo gėda kalbėti apie tai, tai aš užstrigau tokiame dvilypume – noriu draugauti su vaikais, bet mamai negaliu to pasakyti, tad galiu tai daryti tik per pertraukas. Ir, aišku, būdama kokių aštuonerių, aš pradėjau po truputėlį maištauti.
Po pamokų dar kokią valandą pabūdavau su klasiokais ir mama dėl to labai pykdavo, nes pas mus būdavo labai griežtas grafikas. Vaikas turi grįžti tada, kai baigiasi pamokos. Galiausiai aš supratau, kad ji labai pyksta, tai pradėjau meluoti – duodavau išgalvotus pamokų grafikus arba pabėgdavau iš paskutinės pamokos, kad galėčiau šlaistytis su draugais. Tekdavo suktis iš situacijos labai nesąžiningais būdais vien tam, kad pabūčiau vaiku. Tai čia buvo didžiausia blogybė, mane suviliojusi į pasaulį – vaikai, kiti žmonės.
A. M.: Tada nebuvo mirties baimė didesnė už šį norą? Kaip ir supranti, kad tada greičiausiai į išsvajotąjį rojų nebepateksi.
D. R.: Buvo tokių minčių, tačiau mums per sueigas sakydavo, kad jei padarai kokią nors labai didelę nuodėmę ir tada už ją labai stipriai atgailausi, tai Jehova tau atleis. Aš sukčiaudavau – pabūdavau su draugais, meluodavau mamai, o paskui visą naktį verkdavau, melsdavausi ir galvodavau, kad visgi bus balansas tarp Dievo malonės ir pykčio.
Tik vėliau, link ankstyvosios paauglystės, aš pradėjau tingėti melstis, nes viską rašydavau į dienoraštį. Jutau, kad mes tolstame su Jehova vienas nuo kito – darau nuodėmes ir už jas neatgailauju. Tada pradėjau galvoti, ką čia reikės daryti, kad išlikčiau per armagedoną, bet kažkaip vis numesdavau tai argumentuodama sau, kad spėsiu santykį atgaivinti.
Atėjus laikui pasikrikštysiu, nes Jehovos liudytojai tai daro suaugę, savo noru. Galvojau, kad jei pasikrikštysiu, tai visos nuodėmės, kurias padariau, nusibrauks ir kelią į amžinąjį gyvenimą visgi gausiu.
A. M.: Ir vis dėl to išėjai iš bendruomenės. Kaip priėjai iki šio taško?
D. R.: Tai buvo gana sudėtinga. Visa mūsų šeima gyvenome pagal Jehovos liudytojų tvarką ir svarbu paminėti, kad Jehovos liudytojai turi labai daug literatūros, kurią leidžia kiekvieną mėnesį įvairiausiomis temomis. Ši literatūra išsprendžia kiekvieną klausimą, kuris gali kilti Jehovos liudytojui.
Vienas jų buvo ir apie auklėjimą – jei tėvai tikrai yra Dievo tarnai, jie vaiką turi ugdyti kaip Jehovos liudytoją iki pat pilnametystės. Tu turi jį vestis į sueigas ir į žurnaliukų dalinimą. Nebuvo net tokio pasirinkimo, kad galėčiau nelankyti sueigų arba galiu nedaryti dalykų, kuriuos privalau. Daryti, ką norėsi, galėsi tik sulaukęs aštuoniolikos. Dabar darai taip, kaip sako tėvai, nes jie žino geriausiai.
Pirmas supurtymas nutiko tada, kai grįžusi namo radau stipriai susipykusius tėvus – mano mama buvo užsirakinusi mano kambaryje ir girdėjau, kaip verkia pasikūkčiodama. O man mano kambarys buvo vienintelis saugus kampelis. Kai supratau, kad jame mama, susinervinau ir išėjau susitikti su drauge pasauliete.
Kai grįžau, jie jau buvo susivieniję ir labai pyko, kad išėjau neatsiklaususi ir dar su pasauliete. Ir tada aš supykusi mamą pavadinau motina ir dėl to tėvas labai supyko ir tai išprovokavo smurto protrūkį – jis mane mušė pirmą kartą, su spardymais ir kumščiais.
Pasibaigus šiam smurto protrūkiui, išėjome su mama pasivaikščioti ir tada, nors neplanavau to daryti, pasakiau jai, kad nenoriu lankyti sueigų. Paaiškinau, kad mane labai užknisa veidmainystė – nenoriu būti ten, kur mes tik apsimetame tobula šeima. Aš nenoriu būti bendruomenėje, kur tėvai taip elgiasi su savo vaikais.
Ji nusiminė, bet įkalbėjo, kad bent vieną kartą iš trijų per savaitę lankyčiau sueigas. Dariau tai sekmadieniais, bet visada buvau tokia tolstanti. Pradėjau vis labiau tapti paaugle, vis labiau traukė draugai, mačiau, kaip jie gyvena ir žinojau, kad negauna kas antrą dieną nuo tėvų lupti. Ir tada atsitiko dar vienas įvykis, po kurio nustojau lankyti sueigas galutinai.
A. M.: Galbūt galėtum pasidalinti, kas buvo tas kertinis momentas?
D. R.: Čia jau buvo trečio asmens įsikišimas. Kai tapau paaugle ir, kaip jau minėjau, buvau tikrai maištinga – mano tėvams plaukai stodavosi piestu dėl mano elgesio. Įtariu, jie save jau žinojo, kad jei bandys patys auklėti, bus daug smurto, tai jie mane kiekvieną kartą ėmė vežti į policiją.
Buvo viena situacija, kai mane pričiupo parūkiusią marihuanos, padarė man šlapimo tyrimą ir rado kanapių. Jie mane nuvežė į policiją ir moteriai, kuri tvarkė mūsų dokumentus, pasakė, kad jūs gal ją vežkite į mergaičių koloniją, nes mes su ja negalime susitvarkyti. Moteris pasakė, kad mes dėl tokių dalykų neuždarinėjame, galbūt pirmiau reikėtų pasigilinti į šeimos problemas.
Ši moteris buvo pirmasis suaugęs žmogus ne iš mūsų rato, kuriam išdrįsau pasakyti, kad man nepatinka, jog tėvai verčia dalyvauti Jehovos liudytojų sueigose, draudžia švęsti šventes ir pan. Tada moteris labai pasimetė ir tėvams teko šiek tiek paaiškinti, ką mes čia lankom, pristatyti religinius įsitikinimus.
Pareigūnė pasakė, kad jie neturi teisės mane versti kažkuo tikėti ir galiu sueigų nelankyti, jei nenoriu. Aš nusprendžiau nelankyti ir taip visiškai nutrūko mano fizinis etapas, susijęs su šia organizacija.
O kaip Deimantei sekėsi nutraukti emocinį ryšį su Jehovos liudytojais ir kaip jai pavyko išsigydyti labai gilias, daugybės traumų paliktas žaizdas, išgirsite klausydami visą „Pradėk Iš Naujo“ pokalbį – jį rasite čia. Taip pat kviečiame išgirsti ir antrą pokalbio dalį – joje su Deimante Aurimas kalbėjo apie išsikapstymą iš finansinio dugno, didžiausią klaidą kuriant verslą, ką daryti, kai nebematai vilties, kaip atrodė knygos „Pasaulietė“ rašymo procesas ir kt. Ją rasite čia, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
